Dulų teigimu, elgesys
su gimdančiomis moterimis yra pasibaisėtinas, nes medicinos darbuotojai nevengia
joms atlikti žiaurių veiksmų, pradedant be sutikimo atliekamomis
epiziotomijomis ir baigiant seksualine prievarta.
2016 m. rugpjūčio
6 d. motinystės priežiūros pasaulį apskriejo 16‘000‘000$ skaičius. Ši suma buvo
susijusi su siaubingu vaizdu: gimdančiai moteriai nebuvo leista atsikelti, ir
jai berėkiant iš skausmo bei baimės akušerė kūdikio galvutę spaudė atgal į
makštį, kad taip sukliudytų jam gimti. Būtent tą dieną Caroline Malatesta,
motina iš Alabamos, laimėjo stulbinamai retai pasitaikančią teisinę kovą prieš Brookwood Women’s Health, Birmingemo ligoninę,
kurioje gimdė 2012 m.
Malatesta
pasirinko Brukvudo ligoninę siekdama „autonomijos“, nes buvo susiviliota
gundančios rinkodaros kampanijos, siūliusios personalizuotus gimdymo planus ir
galimybes rinktis „natūralumą“, kaip praneša portalas Yahoo Parenting, pirmasis paskelbęs jos istoriją 2015 m.
Tai, ką ji patyrė išties, labai skyrėsi nuo žadėtos pagarbos jos teisėms. Malatesta
ketino gimdyti be medikamentų ir turėdama galimybę laisvai judėti, tačiau gimdymą
prižiūrėjusi akušerė liepė jai gultis į lovą ant nugaros ir nesijudinti, nors
kūdikis nerodė jokių distreso ženklų. Su gydytoju, kuris Malatestai buvo
pažadėjęs matuoti vaisiaus tonus belaidžiu prietaisu ir gimdymą vonioje, nebuvo
galima susisiekti. Kai ji bandė pareikšti nesutikimą, akušerė nekreipė dėmesio į
jos klausimus, ir pareikalavo, kad Malatesta
darytų, kas jai sakoma. Jau vėliau parašytais Malatestos
žodžiais, „Tapo labai aišku, kad kalba sukasi ne apie sveikatą ar saugumą. Tai
buvo kova dėl valdžios.“
Pasak Malatestos, paskutinėmis
jos gimdymo minutėmis ši kova virto šiurkščiu fiziniu smurtu. Ji pasakoja, kaip
akušerė jėga parvertė ją ant nugaros, o kita akušerė tuo metu šešias minutes
spaudė jos užgimstančio kūdikio galvutę atgal į makštį. Pasak Malatestos, į jos
riksmus „Nustokit!” buvo nekreipiama dėmesio, o ji stengėsi ištverti, kaip pati
vadina, „kankinimus“. Sūnus Džekas gimė sveikas ir nesužeistas, tačiau jai
pačiai dėl patirto smurto buvo sunkiai pažeistas nervas. Vėliau jai
diagnozuotas potrauminio streso sindromas ir pudendalinė neuralgija – itin
skausminga ir neišgydoma liga, dėl kurios ji negali užsiimti seksu ir daugiau
niekada nebegalės gimdyti.
2016 m., po
daugiau nei dvejų metų bylinėjimosi, Malatestai nepavyko įrodyti, kad ji buvo
nusikalstamai užpulta asmens, kuriuo pasitikėjo siekdama pagalbos – JAV nėra
jokio įstatymo, kuris draustų tai, kas buvo padaryta Malatestai. Tačiau civilinio
teismo teisėjas sutiko, kad Brukvudo ligoninės reklama dėl gimdymo pasirinkimo
galimybių buvo klaidinanti ir kad akušerė pažeidė kokybiškos priežiūros
reikalavimus.
Teismui priėmus
sprendimą, Malatestos atvejį nušvietusi žiniasklaida susitelkė ties jos traumine patirtimi ir jai suteiktomis
motinystės priežiūros paslaugomis, paremtomis „numesk jauką ir pakeisk
produktą“ principu. Šimtai komentuotojų išreiškė šoką, užuojautą, o taip pat ir
skepsį dėl to, kad ligoninėje galėjo būti įvykdytas toks kraupus nusižengimas.
Bet vienos srities atstovėms – gimdymo duloms – Malatestos istorija nepasirodė
nei šokiruojanti, nei išskirtinė, nei netgi labai neįprasta. Duloms, kurių kvalifikacija
yra teikti gimdančiosioms fizinę ir emocinę, bet ne medicininę pagalbą, tai
tebuvo dar vienas akušerinio smurto atvejis: užgaulios gimdymo priežiūros
liudininkėmis dauguma dulų sako tampančios nuolat.
Termino
„akušerinis smurtas“ JAV teisėje nėra, bet kitose šalyje, pvz., Venesueloje ir
Argentinoje, jį jau imtasi apibrėžti kaip nusikaltimą prieš gimdančiąją. Tai
skėtinis terminas, apimantis sveikatos priežiūros teikėjo nepagarbius
požiūrius, prievartą, psichologines priekabes arba diskriminavimą, be sutikimo
atliekamas apžiūras ar taikomą gydymą, prievartines procedūras, pvz., teismo sprendimu atliekamą C-pjūvį, ir fizinį smurtą. 2016 m. Amerikos ginekologų ir akušerių
kolegija išleido komiteto išsamią nuomonę, kurioje patvirtinama, jog „gebanti priimti sprendimus“ nėščia
moteris turi teisę atsisakyti gydymo, ir „kuo griežčiausiai“ nepritariama
„spaudimo, manipuliacijų, prievartos, fizinės jėgos ir grasinimų“ naudojimui
„siekiant paskatinti moteris priimti tam tikrą medicininį sprendimą“. Tačiau jų
nuomonės ir nutarimai yra neprivalomi.
Nors akušerinis
smurtas gali sukelti tiek fizinę, tiek emocinę žalą, teisiniai stebėtojai nustatė, kad labai mažai moterų kada nors pateikia viešus skundus
dėl gydytojų, akušerių, slaugių ar ligoninių. Jeigu ir kūdikis, ir motina yra
pakankamai sveiki, dauguma moterų yra linkusios palikti trauminę gimdymo
patirtį už nugaros ir susitelkti į tėvystę. Mūsų kalbintas dulas šokiravo ne
tai, kad su Malatesta buvo nepagarbiai elgiamasi, ir net ne jos patirtas
fizinis smurtas, o tai, kad ji viešai ir teisiškai tam pasipriešino. Ir kad ji
laimėjo.
Emily Varnam, dula
ir reprodukcinės
sveikatos mokytoja iš Detroito, anksčiau dirbusi
Niujorke, savo kaip nuolatinės akušerinio smurto liudininkės patirtį apibūdina
kaip sekinančią, pykdančią ir itin traumuojančią. „Tik maždaug vienu procentu
visų atvejų tenka pamatyti, kaip moterims suteikiama derama pagalba“, pasakoja
Varnam, pridurdama, kad dalyvaudama gimdymuose nuolat matydavo žiaurų elgesį
beveik kiekvienoje Niujorko ligoninėje. „Ar dėl to, kad jie neteikia mokslo
įrodymais paremtos priežiūros, ar dėl to, kad jiems trūksta užuojautos, ar dėl
to, kad jie negerbia žmonių, iš esmės niekada netenka matyti priežiūros, kuri
būtų derama. Ar dėl to, kaip su jomis kalbama, ar dėl be sutikimo atliekamų apžiūrų
pro makštį. Dėl be sutikimo atliekamų epiziotomijų ar dėl prievartos, ar dėl
psichologinių priekabių, ar dėl bauginimo taktikos“.
---
„Neįtikėtina, kiek kartų man
teko sakyti Ji nesutinka, o Jūsų ranka
yra jos makštyje. Privalote ją ištraukti.“
---
Kaip ir dauguma
dulų, iš pradžių Varnam manė, kad jos paskirtis yra paremti nėščiąją. Bet
netrukus suvokė, kad jos darbą geriau apibūdinti kaip „asmens sargybinio“. Ji
suprato, kad, užuot gimdymų metu guodus ir drąsinus, jai iš tiesų tenka saugoti
savo klientes, ginti jų fizinę autonomiją ir garantuoti, kad jos netaptų
aukomis, o kai tai nepavyksta, paliudyti prieš jas įvykdytą žiaurumą. Tokio
darbo egzistavimas, anot Varnam, neturėtų būti reikalingas.
Varnam prisimena buvusi vieno ypač trikdančio įvykio liudininke, kuomet
akušeris-ginekologas atėjo į gimdyklą tiesiog lauko rūbais: neprisistatęs
klientei ir nepaklausęs jos sutikimo, gydytojas įkišo pirštus į makštį ir
pamėgino ranka praplėsti jau beveik atsidariusį gimdos kaklelį. Pasak Varnam,
jos klientė suklykė iš skausmo ir protestuodama, bet gydytojas liovėsi tik po
to, kai Varnam jo primygtinai pareikalavo. „Man matant taip nutinka nuolat“,
pasakoja Varnam, „Neįtikėtina, kiek kartų man teko sakyti „Ji nesutinka, o Jūsų
ranka yra jos makštyje. Privalote ją ištraukti. Negalima šitaip nepaisyti
pacientės sutikimo.“
Varnam patirtį patvirtina tyrimų duomenys. 2014 m. atliktas tyrimas,
kuriame dalyvavo daugiau nei 2000 dulų, kursų nėščiosioms autorių bei
seselių-akušerių, praktikuojančių JAV ir Kanadoje, parodė, kad beveik 90
procentų iš jų matė, kaip priežiūros teikėjas atliko procedūras „neleisdamas
moteriai pasirinkti ar nepalikdamas laiko apsispręsti“, ir beveik 60 procentų
stebėjo, kaip priežiūros teikėjai procedūras atliko „aiškiai prieštaraujant
moters norams“. Daugumai žmonių, nesusijusių su gimdymo sritimi, sunku patikėti
šiais skaičiais. Varnam tenka sunkiai stengtis, jog įtikintų žmones, kad jos
matyti dalykai nėra vien kartais pasitaikančios kelių „seno sukirpimo“
ginekologų-akušerių klaidos. Ji teigia, jog taip pat elgiantis matė ir jaunus
gydytojus, moteris gydytojas, akušeres ir slauges: tai vyksta visur.
Los Andžele dirbanti dula Mychal Balazs vertina taip pat. Per dvejus
metus, kuomet dalyvauja gimdymuose, ji, kaip pasakoja portalui, yra mačiusi
visų formų akušerinį smurtą. Balazs įsitikinimu, sutikimo negavimas yra
labiausiai ignoruojama gimdymo priežiūros problema ir viena iš pagrindinių su
gimdymu susijusios traumos priežasčių. Labiausiai Balazs trikdo „praplėšimu
rankomis“ vadinama procedūra, kurią ji sako dažnai matanti Los Andželo
ligoninėse. Anot Balazs, ji dažnai mato, kaip sveikatos priežiūros paslaugos
teikėjai vietoje epiziotomijos, kuomet makšties anga praplečiama chirurginiu
pjūviu, pacientės tarpvietę plečia ir praplėšia rankomis (net ir tada, kai
pacientei nepritaikyta epidūrinė nejautra), sukeldami smarkų skausmą.
---
„Negaliu net apsakyti, kaip be
galo keista stebėti tai, ką galima pavadinti tik išprievartavimu, o po to joms būna
paduodamas kūdikis, ir tai laimingiausia jų gyvenimo akimirka.“
---
Pasak Balazs, jai yra tekę tapti ir seksualinės prievartos prieš
gimdančiąsias liudininke, ir ji atskiria „nenorimą medicininį prisilietimą“
prie makšties, kurį kai kas laiko seksualine prievarta, ir aiškiai „seksualizuotus“
veiksmus. „Man dalyvaujant gimdančiosioms buvo sakomi atvirai seksualiniai
dalykai,“ – teigia Balazs. „Negaliu net apsakyti, kaip be galo keista stebėti
tai, ką galima pavadinti tik išprievartavimu, o po to joms yra paduodamas kūdikis,
ir tai būna laimingiausia jų gyvenimo akimirka.“
Panašių nutikimų žino dauguma dulų, bet vengdamos sunkumų dažnai juos
papasakoja tik anonimiškai. Viena dula iš Alabamos,
kurios tapatybė neatskleista, 2017 m. kalbėdama „Gimdyti leidžiama“
internetinėje laidoje, atskleidė, kaip jai matant gydytojas gimdančią pacientę,
pasilenkusią virš ligoninės lovos, apžergė iš nugaros. Pasak dulos, jos klientė
atsisakė būti apžiūrėta pro makštį, ir tuomet gydytojas jai tarė „Taigi padarysime
šitaip“ ir pakėlęs jos sijoną iš nugaros grubiai įgrūdo ranką jai į makštį. „Jei
tai būtų nutikę ne ligoninėje, jis dabar būtų kalėjime,“ – kalbėjo dula. „Tai
matė daug liudininkų. Tai buvo seksualinė prievarta, ir labai aiškiai
seksualinė, iš to, kokia buvo jo kūno padėtis.“
Dauguma dulų sutinka, kad spalvotosios moterys ypač smarkiai susiduria
su akušerinio smurto problema ir kad nėštumo ir gimdymo priežiūroje paplitusi
diskriminacija dėl rasės, tautybės, amžiaus, socioekonominės padėties ir
santuokinės padėties. Vašingtono mieste dirbančios dulos ir teisininkės Ravae
Sinclair, dalyvaujančios gimdymuose jau beveik 16 metų, pastebėjimu, sveikatos
priežiūros specialistai bendraudami su spalvotųjų šeimomis elgiasi dar labiau
autoritariškai, nei įprasta – joms įsakinėja, abejoja jų pasirinkimu ir laiko
poras nesusituokusiomis arba neišsilavinusiomis.
Sinclair teigimu, jos kaip dulos veiklos pradžioje Milvokio gimdymo
namuose ją labiau už viską pašiurpino melavimas – kuomet gydytojai pateisindavo
savo be sutikimo atliekamus veiksmus klaidinančiais teiginiais, jog kūdikiui
arba motinai iškilo pavojus. Pastaruoju metu Sinclair surado veiksmingų būdų
kovoti su tokia dezinformacija ir jos teigimu vis daugiau juodaodžių moterų
siekia būti nuo jos apsaugotos. Jos juodosios klientės jai sako: „Noriu, kad
vieną dieną – kai į šį pasaulį atsivesiu nekaltą vaikelį – manęs neslėgtų
rasizmas, mano našta būti juodaode. Nenoriu, kad man užkrautų svetimus įsitikinimus,
nes visas jėgas sutelksiu į gimdymą, kuriam jų prireiks.“
Ligų kontrolės centro (CDC) duomenimis, juodaodėms Amerikoje tris
arba keturis kartus didesnė tikimybė mirti dėl su nėštumu ar gimdymu
susijusių priežasčių, nei baltaodėms. „Sistersong“ ir kitų reprodukcinio
teisingumo organizacijų 2014
m. ataskaita parodė, kad „kai kuriose Misisipės srityse gimdyvių mirtingumas
tarp juodaodžių moterų yra didesnis, nei į pietus nuo Sacharos esančiose
Afrikos šalyse, o baltaodžių moterų, mirštančių gimdymo metu, skaičius toks
mažas, kad net nėra reikšminga jį įtraukti į ataskaitą“. Tačiau visoje šalyje gimdyvių
mirtingumas stabiliai auga. Paskutinis CDC pateiktas skaičius siekia 17,3
mirtis, tenkančias 100‘000 gimdymų – tai daugiausia tarp išsivysčiusių šalių.
---
„Akušeriniu smurtu nėščiąsias
nubaudžia tie žmonės, kuriais jos pasikliauja siekdamos pagalbos ir patarimų.“
---
„Kodėl moterys miršta?“ – klausia dr. Katharine Morrison, ginekologė-akušerė
iš Bufalo miesto Niujorke. Morrison manymu, atsakymas tas, jog nėštumo ir
gimdymo priežiūroje dominuoja vyrai, ji prieštarauja mokslui ir yra pavojinga.
Ji nurodo, kad c-pjūviais JAV šiuo metu baigiasi daugiau nei 30 procentų gimdymų,
t. y. daugiau nei dvigubai viršijant Pasaulio sveikatos organizacijos
rekomendaciją. Komplikacijų ir mirties dėl c-pjūvio rizika triskart didesnė, nei
gimdant pro makštį. „Taip yra todėl, kad susijungė fee-for-service [kai atskirai mokama už kiekvieną paslaugą ar jos
komponentą] medicina ir mizoginija.“
Anot Morrison, standartinėje akušerinėje-ginekologinėje priežiūroje
moterims neleidžiama priimti sprendimų taip, kaip būtų neįsivaizduojama jokioje
kitoje medicininėje situacijoje. Jos manymu, šio požiūrio – ir akušerinio
smurto – šaltinis yra idėja, kad motina ir kūdikis yra atskiros būtybės ir kad
kūdikis turi „teises“, viršesnes nei jo motinos. „Tad iš moterų atimta bet kokia
galimybė veikti,“ – teigia Morrison. – „O ją atėmę žmonės yra
akušeriai-ginekologai. Akušeriniu smurtu nėščiąsias baudžia tie, kuriais jos
pasikliauja siekdamos pagalbos ir pamokymų.“
Iš medikų nesulaukdamos nei pagalbos, nei pamokymų, kaip susidoroti su
akušeriniu smurtu, moterys imasi pasipriešinimo veiksmų. Dauguma su gimdymo
priežiūra susijusių asmenų įsitikinę, kad pažeidimus pažaboti gali tik vartotojų
judėjimas, reikalaujantis pagarbos ir autonomijos; anot jų, iš ligoninių vidaus
taisyklių to negalima tikėtis, o baudžiamojo kodekso pakeitimai vienoje
valstijoje po kitos vyksta pernelyg lėtai. Nacionalinė organizacija „Improving Birth“ moterims siūlo „atskaitomybės
priemonių rinkinį“, turintį padėti pateikti skundus dėl patirto elgesio. O tokie
pokyčio siekiantys žmonės kaip Cristen Pascucci iš „Birth Monopoly“
siekia viešinti akušerinį smurtą išgyvenusių moterų istorijas. Šiuo metu Pascucci
kartu su Caroline Malatesta kuria dokumentinį filmą „Mother
May I?“, kurio tikslas yra atskleisti šią nematomą epidemiją.
Bet didžiausias nėščiųjų ginklas gali būti informacija, o gimdymo dulos dažnai
geriausiai nusimano apie vietinius paslaugos teikėjus ir ligonines. Daug dulų
tvirtina, jog atsisako dirbti tam tikrose ligoninėse ir su tam tikrais
gydytojais, nes matė jų žiaurius veiksmus, ir siekia savo klientėms pateikti
išsamią informaciją, jų neįbaugindamos. Kitos jaučiasi priverstos tylėti, nes
bijo, kad dėl savo perspėjimų susilauks stiprios neigiamos profesinės reakcijos.
Dalijimasis perspėjimais neįeina į dulos pareigų aprašymą, bet jis tampa
esmingai svarbia jos užduotimi.
„Sunku būti tokioje padėtyje,“ – aiškina Mychal Balazs, – „nes atestuotos,
patyrusios dulos darbas nėra žinoti, kokiose ligoninėse labiau tikėtina būti
išprievartautai. Bet jeigu ką nors žinau, tai pasakau taip, kaip yra.“
Straipsnio originalas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą