2017 m. vasario 26 d., sekmadienis

M ū s ų   i s t o r i j a


t r u m p a i

Prašome paspausti nykštį/veidelį po šiuo Facebook įrašu
ir parodyti nepasitenkinimą gimdymo namais
Jūsų balsas gali išgelbėti kieno nors gimdymą/gimimą!



[Teksto autoriaus čia ir analogiškai kitur (pvz., interneto diskusijose supermama.lt, tevu-darzelis.lt, Facebook įrašuose/komentaruose) parašyti teiginiai neleisdama per dieną valgyti ir gerti išsekino“, „vertė pereiti į kitą palatą“, „nuslėpta visa padaryta žala“, „gimdymas pradėtas prievarta“, „buvo kankinama ir beveik nužudyta“, „prieš gimdyvės valią“, „sąmoningai iššaukė gimdymą per anksti“, „žemino žmoną, jai melavo“, „tyčiojosi, gąsdino mirtimi“, „galimai ir ketino nužudyti“, „moterų kankinimas“ yra Vilniaus apylinkės teismo pripažinti neatitinkančiais tikrovės - kadangi autorius juos paskelbė neturėdamas profesinio medicininio išsilavinimo, ir nei viena institucija nenustatė ligoninės darbuotojų veiksmų netinkamumo.]
Su teismo (pirmos instancijos ir apeliacinio) nutartimis galite susipažinti skiltyje Respublikinės Kauno ligoninės reakcija. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2019-04-10 pateiktas kasacinis skundas.
 
i š s a m i a i

k a i p   j ą   p r i v e r t ė   g i m d y t i   g r e i č i a u   i r   s u t i k t i   s u   c e z a r i o   p j ū v i u


Pradžia. Uždraustas vaisius virsta meilės vaisiumi J

Devyni mėnesiai laukimo.

1 epizodas. Netikėtumas ir nusivylimas

Pirmasis gyvenime gimdymas gali prasidėti bet kurią dieną. Sustiprėję parengiamieji sąrėmiai neleidžia to pamiršti. Nerimas, noras, kad viskas vyktų sklandžiai. Bet, pasirodo, Vilniaus gimdymo namai – visai ne tai, ko tikėtasi. Gąsdinimai, niūrios palatos, šaltos ir grubios apžiūros, nepalankus požiūris į gimdymo planą, kone smerkimas. Viskas visai kitaip, nei pasirodė anksčiau, kai Asta dar tik sprendė, ar tą vietą rinktis ir tuomet buvo bendraujama maloniai, šiltai, bičiuliškai, aprodytos patalpos. Tik į „gimdyklas“ tada dar nepavyko užmesti akies, esą visos užimtos.


Nuspręsta išmėginti Krikščioniškuosius gimdymo namus Kaune. Jie žada padėti gimdyti „natūraliai“, be reikalo nesikišti su medikamentais, aparatūra ir chirurginiais įrankiais. Galbūt ir krikščioniškas vardas žada saugumą bei jaukumą? Viename interneto forume nepažįstama moteris džiaugėsi, jog savo vaikelį ten pagimdė apsupta pagarba ir meile. Buvo,  rašė ji,  „šventa“. Kas žino, kiek tokių komentarų „mamyčių forumuose“ tėra pačių gimdymo namų vykdoma rinkodara? Bet gerais žodžiais norisi tikėti. Ypač tada, kai pasirinkimas nėra platus. Asta pasitikėjo gydytojais ir norėjo gimdyti ligoninėje. Dėl viso pikto.

3 epizodas. Apsimestinė draugystė, melagingi pažadai, jaukios dekoracijos

Parengiamieji sąrėmiai sustiprėdavo naktį, todėl miego nesinorėjo. Sėdome į automobilį ir apie vidurnaktį buvome Kaune. Tikėjomės apžiūrėti Krikščioniškuosius, pasikalbėti su tenykščiais medikais, sužinoti jų nuomonę dėl gimdymo plano ir toliau – pagal situaciją – pasilikti pas gimines Kaune arba grįžti į Vilnių. O galbūt jau laikas susitikti su kūdikiu?
Akušerė Jūratė Minelgienė nustebino šiluma ir švelniu žodžiu. Pradžiugino, natūraliai sutikdama norą pagimdyti natūraliai. Baimė išsisklaidė. Noras perduotas budinčiai ginekologei Daivai Statkevičienei, ir po apžiūros šioji konstatavo: gimdos kaklelis pasirengęs, turėtumėte pasilikti. Susipažinusi su gimdymo planu, darkart nuramino: mes viską taip ir darome, kaip norite. Galbūt tik vienas punktas šiai ginekologei ne toks įprastas, bet ir jam ji neprieštaraujanti.
Tikrai čia jauku. Sukurta aplinka artimesnė veikiau namams, nei ligoninei. Sodriai mėlyna spalva ima liūliuoti, o vilnietiškos gimdyklos baltos sienos grimzta užmaršty. Palatoje-kambaryje – erdvu. Viena lova – besilaukiančiajai, kita – jos vyrui. Jau naktis, ir J. Minelgienė mus mandagiai palieka vienus. Nurimę, bent jau šiek tiek – kiekvienas savo lovoje užsnūstame.

4 epizodas. Neįvertinti pavojaus ženklai

Ryte mūsų širdies džiaugsmas J. Minelgienė šiltai pranešė, kad jos pamaina baigiasi ir kad... tikisi nebesusitikti, nes kitąkart ateisianti tik po trijų dienų. Išeidama patarė – netikėtai, lyg tarp kitko – „nesipriešinti“ intervencijoms, jeigu jų reikės. Maloniai atsisveikino.
Šiek tiek po aštuntos ryto. Naujoji pamaina. Gydytoja Violeta Mačiulaitienė ir akušerė Odeta Šimanskienė draugišku bendravimu vėl priminė, kad gimdymo namus pasirinkome teisingai. Lyg tarp kitko išsprūdusi V. Mačiulaitienės pastaba apie galimą gimdos kaklelio praplėtimą ranka, kad jis labiau atsivertų, atrodė, negali būti Astos baimės, ribų ir reakcijos patikrinimas. Tai turbūt tik atsitiktiniai žodžiai, nes gydytoja gimdymo planui pareiškė pritarianti.
Pagaliau, anot jos, nėra prasmės sutuoktiniams tuščiai sėdėti gimdymo namuose, nes gimdymo veiklos dar nėra, ir, jeigu norime, galime eiti į miestą, „pasivaikščioti po Laisvės alėją“. Ji nesanti iš tų, kurios spraudžia į dirbtinius rėmus, ir žiūrinti „laisviau“.
Išėjome. Vėlyvą spalį, gal ir trūkstant kiek miego, devintojo mėnesio pabaigoje pasivaikščioti ne toks jau didelis malonumas. Grįžome po maždaug dviejų valandų, užkandę, papusryčiavę. Nors O. Šimanskienė, dar prieš mums išeinant, vėlgi lyg tarp kitko, buvo tarstelėjusi: „Tik tegu ji nevalgo. Per daug.“. Kodėl?.. Juk drausti valgyti ir gerti nepagrįsta, prieštarauja gimdymo namų deklaruojamoms nuostatoms ir Astos gimdymo planui ir jau tikrai kad nesiruošėme Cezario pjūviui. Iš įpročio gydytojai ginekologai draudžia valgyti – nors šis draudimas nebūtinai reikalingas – būtent prieš šią operaciją.
Niekas nėra tobulas, išsprūsti nevykusių pastabų gali bet kam. Pasitikėjome sudarytu gimdymo planu  teisinę galią turinčiu intervencijų atsisakymu, personalo išsakytu pritarimu, gera valia ir neigiamų smulkmenų nesureikšminome. Asta tikėjo, norėjo tikėti Krikščioniškaisiais gimdymo namais. Nes čia apžiūros atliktos švelniau, nei Vilniuje.
Mūsų pasivaikščiojimas po miestą – tai pamatėme jau po „ekstrinės“ Cezario pjūvio operacijos, kuri buvo atlikta kitos dienos rytą – oficialioje „Gimdymo istorijoje“, kurią vedė ir antspaudavo V. Mačiulaitienė, nepažymėtas. Vietoj to parašyta: „Moteris ryte atrodo labai išvargusi“.
Tai, deja, tik manipuliacijų pradžia.

5 epizodas. Išduotas pasitikėjimas

Parengiamieji sąrėmiai naktimis sustiprėdavo, o dienomis liaudavosi. Gimdos kaklelis dar nebuvo suplonėjęs. Tad ir šią dieną sąrėmių nebuvo. Bet, gydytojų patikinta, Asta laukė pradžios. Buvo laukusi jau kone paskutinius du mėnesius.
Į gimdymo namus iš miesto grįžome be lauktuvių. Ir po dar vieno ramaus pusvalandžio personalo kantrybė išseko. „Na ką, pasivaikščiojote, tai dabar gal jau ir gimdysite?“. „Gimdymas neprogresuoja, Jums reikia padėti“. „Jau daug laiko praėjo“. Tonas nebebuvo toks draugiškas ir laisvas. Bet dar netikėjome, kad gydytojų požiūris staiga pasikeitęs. Matydamas, kad Asta nervinasi, paprašiau akušerės O. Šimanskienės prisiminti švelnumą ir jos nebauginti. Pasidalijau tuo, kad ne taip seniai buvo mirusi jos mama ir todėl į blogą žodį ji reaguoja dar jautriau. Besitvardydama akušerė išėjo ir netrukus grįžo kartu su ginekologe V. Mačiulaitiene.
Užkulisiuose įvertinusi situaciją, šioji pasirinko tinkamą taktiką – įkalbėti gražiuoju. „Kodėl Jūs nenorite kateterio?“ Prašė pateikti medicininių argumentų: kateteris – juk nieko tokio baisaus. „Taip tik padėsime Jums pagimdyti“. Asta ėmė jausti gydytojos smerkimą, nors ir pridengtą geromis manieromis. Paprašėme paaiškinti, kam, anot jos, šiuo metu, dar net nesant tikrų sąrėmių, reikalingas kateteris.
Atsakė, kad Asta atrodo „dehidratavusi“ ir kad gimdymas vėluoja. Gerti jai pačiai esą negalima, nes iškart apsivems. Liepė padėti butelį su vandeniu šalin.
Pagaliau teko tiesiai paklausti, ar ši pagalba nėra dirbtinio gimdymo skatinimo pradžia, nes norime laukti, kol gimdymas ims vykti savaime. To ir reikalaujama „Gimdymo plane“. Netgi būna taip, kad per kateterį sulašinami skysčiai iš tiesų būna nefiziologinis tirpalas, o skatinamieji.
V. Mačiulaitienė pareiškė, kad tokie „įtarimai“ ją įžeidžia ir ji niekada gyvenime to nepadarytų. Ji esanti garbinga. Asta susijaudino. Jau artėjo pietų metas, bet netgi gerti vandens jai neleidžiama ir ji galbūt praras gydytojos palankumą. Ji patikino, jog nenori įžeisti, tiesiog nervinasi.
O. Šimanskienė ir V. Mačiulaitienė žadėjo, kad intervencijų tikrai nesiims. Leido suprasti, kad kateteriu sulašins vien „gryną vandenį“, tai galbūt suteiks Astai jėgų, kad gimdymas prasidėtų „laiku“ ir tuomet kateterio daugiau nebeprireiks. Dar kiek paspaudusios akušerės išgavo sutikimą sulašinti gryną vandenį, ir O. Šimanskienė nebesitvardydama spruko iš palatos ir netrukus atsivežė lašelinę. Įvedė Astai į veną kateterį ir ėmė lašinti. Palikusi skystį lašėti nebepasirodė labai ilgai.
Aišku, nei dehidratacijos diagnozė, nei pats kateterio 13 val. įvedimas Astos „Gimdymo istorijoje“ neįrašyti. Vietoj to padarytas įrašas: „Moteriai pasiūlyta valgyti ir gerti. Ji pavalgė, bet sulašinti skysčius griežtai atsisako“.
Vis labiau jai imdavo suktis galva, bet medicinos personalo tai nedomino.

6 epizodas. Savos taisyklės

Paprastu klausimu „Ar Asta atrodo pavargusi, ar tokia kaip visada?“ siekta ne išsiaiškinti jos būklę. Pagal atsakymą nustatoma, kiek sutuoktinis susigaudys, kai žmonai ims darytis prasčiau.
Turbūt po gero pusvalandžio skystis jau buvo sulašėjęs. Bet nei V. Mačiulaitienės, nei O. Šimanskienės, kurios dabar turėjo išimti kateterį, niekur nebesimatė. Asta prisėdo, nes vaikštant kartu tampytis lašelinę pavargo.
Pavyko prisikviesti kitą koridoriumi ėjusią moterį baltu chalatu, kuri sutiko kateterį atjungti nuo lašelinės, „kad būtų lengviau vaikščioti“, bet jį ištraukti iš venos atsisakė. „Jis liks iki gimdymo pabaigos. Esate pas mus, todėl turite paisyti mūsų taisyklių“. Tapome įkalinti. Nutiko tai, ko Vilniaus gimdymo namuose buvo pavykę išvengti. Apie kateterio įvedimo/išėmimo būdus nieko neišmanėme, todėl tiesiog išeiti su įbestu arba bandyti jį išsiimti patys nerizikavome.
Laikas slinko. V. Mačiulaitienė ir O. Šimanskienė, regis, turėjo kitų reikalų ir nesirodė. Kateteris liko.
Atsirado galvos svaigimas, pamažu vis stiprėjantis, bet iš pradžių Asta apie tai nekalbėjo. Galbūt tai tik nuovargis dėl alkio ir prastėjančios nuotaikos? Noras tikėti gera pabaiga, netgi pasitikėjimas savimi ir šilto naktinio priėmimo įspūdis dar toks stiprus: nejaugi galėtų nutikti kas nors pikto?
Juk negalėtų. Gydytojų silpnybė patenkinta, ir dabar jie paliks ramybėje. Leis laukti gimimo. Kaip ir susitarėme... „Į teismą nesikreipsite?“, – anksčiau tarsi juokais pasiteiravo ginekologė. Juokais tai ir nuleidome. Neslėpėme esą nusiteikę draugiškai: juk į gerą atsakoma geru, tiesa?.. V. Mačiulaitienė tai suprato kaip žalią signalą. Ir ėmė „draugiškai“ siūlyti, o vėliau ir piršti lašelinę.
„Kodėl man taip svaigsta galva?“ – praleidusi su kateteriu dar šiek tiek laiko Asta vėl prašė surasti gydytoją. Bet pavyko rasti tik valytoją.
Svaigimas tai ateidavo, tai lyg praeidavo. „Jaučiuosi lyg kosmose“. Pagaliau palatoje jau atsiradusios V. Mačiulaitienė ir O. Šimanskienė šiuos žodžius praleido pro ausis. Paklausėme ir dar kartą, bet jos nekreipė dėmesio ir kalbėjo kažką kita.

7 epizodas. „Pacientės“ medžioklė

Vvras nesilaukia. Jam negalima uždrausti valgyti. Jis mažiau įsitempęs. Jam neįvestas kateteris, nieko nesulašinta. Todėl jį sunkiau paveikti. Jis turi jėgų prašyti informacijos, klausti, reikalauti. Tokių kliūčių išvengti ir pasilikti su „paciente“ nestebimam ir nekontroliuojamam – kiekvieno akušerinio smurtautojo siekiamybė. „Vyrai negimdo“, „Vyrai nesupranta“, pirmąkart mums  girdint V. Mačiulaitienė tai tvirtu, „užtikrintu“ balsu ėmė kartoti jau apie 13 val., pereinant prie lašelinės. Tai ne tiek ženklas man „nesikišti“, kiek psichologinė metodinė priemonė, kaip atskirti žmoną nuo jos vyro. Vėliau, jau atėjus vakarui ir nakčiai, ji dar nesyk ištars tokias frazes, visada metodiškai griežtu tonu ir būtent tada, kai Asta bus bejėgiškiausioje padėtyje – jai bus kas nors lašinama, ji bus priversta gulėti. Taip įgyjamas autoritetas. „Pacientė“ turi žinoti, kas čia daktaras ir kas iš tiesų diktuos gimdymo eigą.
Dar mums atvykus naktį gyd. D. Statkevičienė buvo nurodžiusi man išeiti iš priimamojo, kad galėtų pasikalbėti su moterimi akis į akį. Tačiau Asta paprašė, kad pasilikčiau, ir ginekologė, nors pastebimai nusivylusi, daugiau sutuoktinio išprašyti nebandė, kad nesugadintų gero įspūdžio.
Dar savaite anksčiau Vilniaus gimdymo namų Konsultacinio centro vedėja Elena Garšvienė, pas kurią Asta lankėsi nėštumo pabaigoje, vieną svarbiausių patarimų davė būtent akis į akį (paprastai veždavau ją į konsultacijas ir gydytojos kabinete būdavome kartu): „Vos tik pajusi sąrėmius ar manysi, kad gimdai, drąsiai važiuok į ligoninę. Aš pati triskart važiavau ir buvau išleista namo, kol iš tiesų pagimdžiau“. Ji nepaminėjo, kad atvažiavusi „pasitikrinti“ moteris pirmiausia tiesiog uždaroma į gimdyklą, jai iškart duodama persirengti ligoninės apranga ir tik tada jau ji „tikrinama“, pagaliau iš jos reikalaujama gimdyti, ji personalo įkalbinėjama intervencijoms, „priimti pagalbą“ ir pan.
E. Garšvienės patarimas ypač pavojingas pirmąkart besilaukiančiai moteriai, kuriai sunku atskirti tikruosius sąrėmius nuo nėštumo pabaigoje stiprėjančių parengiamųjų. Padoresnės ginekologės, iš arti pažįstančios ligoninių vidinę tvarką, normalaus nėštumo metu bent jau pataria:  jokiu būdu nevažiuok į ligoninę, kol nenubėgs vandenys.
Nepaisant to, kad situaciją dėl nuo pirmadienio nakties naktimis sustiprėjančių, o dieną nurimstančių sąrėmių ar į sąrėmius panašių skausmų paaiškinome jau vos atvykę į gimdymo namus (buvo naktis į ketvirtadienį), netgi dar anksčiau – prieš atvykdami apie vidurnaktį paskambinę į priimamąjį telefonu, anot D. Statkevičienės, „taip nebūna“, ir ji dokumentus užpildė „kaip reikia“. „Gimdymo istorijos“ įrašas: sąrėmiai prasidėjo trečiadienį 15 val., o naktį atvykusi moteris hospitalizuota skubos tvarka.

8 epizodas. Pasikeitusi situacija

Jau gerokai po pietų. Vis dar tikėjosi, kad suleistas skystis neturėjo ypatingos reikšmės, nebuvo nei reikalingas, nei žalingas. Todėl toliau laukėme mums pažadėtos natūralios gimdymo pradžios. Nešiojamo vaikelio būklė, kaip visada, gera ir turėjome dar keletą dienų, kone savaitę iki rekomenduojamų terminų pabaigos (tuo metu buvo suėjusios maždaug 40 savaičių, iki echoskopu neseniai patikslintos gimimo datos likusios kelios dienos). Naktį mus privertė apsistoti Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose patikinimu, kad dukrą gimdyti Astos kūnas jau pasiruošęs, ir ypač meiliu priėmimu, o dabar tą pačią funkciją atliko veiksmų laisvę ribojantis kateteris.
Nieko keisto, kad sąrėmių nebuvo: juk po nakties, dieną jie visada išnykdavo. Matyt, vėl turėjo sustiprėti kitą naktį. Nors kalbos apie kateterio išėmimą užmegzti neišėjo, tačiau ir toliau priminėme gydytojai V. Mačiulaitienei ir akušerei O. Šimanskienei, kad gimdymas turi prasidėti savaime.
Bet dabar Asta silpnesnė, labiau pavargusi, nuo ryto nevalgiusi, jau patyrusi akušerinį smurtą, nors ir nesiryžo to įvardyti. Ir V. Mačiulaitienė pašaipiai paaiškino: „Mes atidžiai skaitėme Jūsų gimdymo planą. Ten parašyta, kad pasikeitus situacijai, jį galima koreguoti. Tai va, situacija pasikeitė“. Astos gimdymo plane parašyta, kad jį galima keisti tada, kai iškyla grėsmė kūdikio arba mamos gyvybei.
Matydama mūsų tvirtą nusiteikimą, pasiūlė žmonai pasirašyti, jog sutinka neskatinti gimdymo, ir žadėjo tokiu atveju leisti laukti natūralios gimdymo pradžios. Asta atsisakė, nes jau buvo pateikusi „Gimdymo planą“ ir nematė reikalo pasirašyti papildomus dokumentus.
Ginekologė išėjo iš palatos ir netrukus sugrįžo vėl pagerėjusios nuotaikos. Draugiškai pakvietė į priimamąjį, kuriame naktį mus ir buvo sutikusi J. Minelgienė. Susėdome prie stalo.
Pasirodo, Astai jau užvesta partograma, o kritinės linijos peržengtos. „Tokių atkaklių kaip jūs nesu sutikusi. Žiūrėkite, jau užvedžiau ir papildomą partogramą, ir ji jau viršijama. Laukiau, kiek tik galiu.“ Ji komiškai išskleidė ant stalo netelpantį, iš kelių ilgų lapų suklijuotą dokumentą, dvi partogramas vienoje. „Aš net priklijavau papildomų lapų, Jūs viršijote visus terminus“. Dar neseniai laukę gimdymo pradžios, dabar sužinojome, kad gimdymas jau turėtų būti pasibaigęs.
Taip artėjo pavakarys.

9 epizodas. Slapta medicina, atvira neapykanta

„Žinote, tas Jūsų gimdymo planas jokios teisinės galios neturi“, – mums trise tebesėdint priimamajame V. Mačiulaitienė ėmėsi dėstyti savo pažiūras.
„Kur Jūs girdėjote, kad vietoje fiziologinio tirpalo slapta lašinamas Oksitocinas? Lankėte Šemetos paskaitas, ar ne?“. Nors apie Romualdą Šemetą jai ničnieko nebuvome net užsiminę, buvome paminėję tik pačią praktiką. Jei tikėsime tuo, kas rašyta kažkuriame interneto forume, šis ginekologas savo kursuose nėščiosioms tokią ligoninių taktiką tikrai atskleidžia (vėliau tai sužinosime ir iš jo paties), tad jo ilgametės kolegės „spėjimas“ buvo taiklus. Bet tų paskaitų lankę nebuvome, todėl V. Mačiulaitienei taip ir pasakėme. Šyptelėjusi ji ėmėsi mokyti pati. Jau daug vėliau, iš Kauno Respublikinės ligoninės neigiamo atsakymo į Astos pretenziją atlyginti žalą sužinosime, kad ši gydytoja – žymi „ekologiškos“, kad ir ką tai reikštų, nėštumo ir gimdymo  priežiūros specialistė.
„Yra dabar šnekama apie gimdymus namuose. Manęs irgi prašo, ar negalėčiau gimdymą priimti namuose. Aš visada atsisakau. Neturiu aparatūros, kuri čia yra, tai ką aš ten veiksiu?“. „Kas yra tas „natūraliai“? Nėra jokio natūraliai“, – maždaug tokiomis frazėmis tęsė gimdymo namų atstovė. Į mus dabar žvelgė kaip į keistus „natūralistus“, kuriuos bet kuria kaina reikia atvesti į protą. Bandėme sakyti, kad jokios ideologijos mums nerūpi (norime tik sveiko proto, tiktai saugaus sveiko vaiko gimimo ir, aišku,  nenorime rizikuoti mamos sveikata ar papildomai ją žaloti bereikalingomis intervencijomis), bet pavyko tik vos prasižioti. V. Mačiulaitienė, regis, trumpam paniro į transą, tarsi jos kalba važiuotų bėgiais, o mes tik trukdytume jos kursui. Sunku apibūdinti neapykantą, kuria akimirkai užsidegė gydytojos povyza... Ji kalbėjo viena. Jos akys buvo atmerktos, bet ne tam, kad matytų. Jai – jau tada – viskas buvo aišku.
„Kodėl Jūs klausote to Šemetos?“, – ji vėl kreipėsi į mus, ramiai, profesionaliai, mandagiai. „Nėra tokio dalyko, tokių praktikų. Gal jis pats taip darydavo [slapta lašino Oksitociną]. Aš jo paklausiu, kai sutiksiu, – pasipiktusi kalbėjo, – ar tu, – ji pabrėžė žodį „tu“, – ar tu taip darei?!
„Aš jį pažįstu. Seniai pažįstu. Jis pats muša moteris. Pati mačiau, kaip mušdavo moteris gimdymo metu.“ Regis, paskutinė V. Mačiulaitienės frazė – pats įtikinamiausias argumentas – pralinksmino ją pačią.
Stebėta komedija mūsų nuomonės nepakeitė. Žodžiais apie R. Šemetą nepatikėjome. Iliuzijų dėl gydytojos pažiūrų neliko, bet imtis dirbtinai skatinti gimdymo be sutikimo ji negalėjo, tiesa? Nieko blogo kol kas, regis, neįvyko. Juk ji ne pirmoji sutikta ginekologė, turinti charakterio ydų... Bet gimdymo namai, kuriuose esame, turi savo nuostatas ir jų bus laikomasi. Astai galva vis sukosi, bet beklausydama V. Mačiulaitienės kalbų ji neturėjo kada apie tai kam nors užsiminti.
Šįkart gydytoja pasiūlymą pateikė nebe žmonai, o vyrui. Tereikia pasirašyti, ir ji nieko nebijosianti, leisianti ramiai laukti toliau. „Astai nieko nereikės pasirašinėti, nesijaudinkit, pasirašykit Jūs“. Ji padiktavo man trumpą gan abstraktų medicininių veiksmų atsisakymo tekstą, kurį patvirtinau parašu.
Dabar Astai liks daugiau erdvės. Gal bus saugiau ir net galėsiu nubėgti iki parduotuvės maisto (gimdymo namai visai šalia Kauno „Akropolio“).
Nusiteikėme ramybei.
Buvo penkta vakaro, bet V. Mačiulaitienė paprašė prie teksto pažymėti „15 val.”, nes esą pradėjome kalbėtis jau tada. Anksčiau minėtas „Gimdymo istorijos“ įrašas – „Moteriai pasiūlyta valgyti ir gerti. Ji pavalgė, bet sulašinti skysčius griežtai atsisako“ – patvirtintas gydytojos antspaudu būtent 15 val. (o ne 13 val., kada skystis kateteriu buvo sulašintas iš tiesų).

10 epizodas. Kitas aukštas

Daugiau nei keleto minučių pabūti dviese ir ramiai pasikalbėti neturėjome. Netrukus ji mus vėl pamatė slampinėjančius koridoriuje greta savo palatos, bandančius susiorientuoti situacijoje, ir neslėpdama, kad jau nusibodome, bet ir geraširdiškai pakvietė eiti paskui ją, „kad tuščiai nevaikštinėtume“. Liftu pakilome į kitą aukštą – kaip gerai įrengti, kokie gražūs pogimdyminiai šeimų kambariai! Vaizdas tikrai neblogas, jauku, „kaip namuose“.
„Kol kas man į tikrą gimdyvę Jūs dar nepanaši.“ Taip gydytoja reaguodavo į Astos savijautą: artėjo šešta vakaro, jau visą dieną ji nevalgiusi ir negėrusi. „Na, negimdote dar ir viskas,“ – nusivylusiu balsu vis primindavo taip ir panašiai.
Iš visų šeimos kambarių buvome nuvesti į, regis, patį erdviausią. Gal po gimdymo būsime šitame, gal kitame... Yra ir mažesnių... Prisėdome. Ji dėstė sakinius vieną po kito. Bet už ekskursiją nepadėkojome ir mainais nepasiūlėme nieko. Kambario neužsisakėme. Netgi remonto pernelyg neišgyrėme. Nemandagu.
Žvelgiant atgal gali pasirodyti, kad kaip tik šioje situacijoje turėjome gydytojai pasiūlyti atlygį, o viskam pasibaigus apie tai iškart pranešti policijai (baudžiamasis kodeksas šią galimybę numato). Bet Astai atrodo absurdas, jog besilaukiančios moterys jaučiasi verčiamos duoti kyšius, kad su jomis gimdymo metu elgtųsi gražiai. O mokėti už tai, kad apskritai nieko nedarytų ir paliktų ramybėje – tai jau visiška nesąmonė... Be to, matyt, susidūrėme su vienu iš tų atvejų, kai gydytoja nori viską padaryti „savaip“ ir dar už tai gauti padėką. Padaryti bendrininkais.
Draugystės jau nebebuvo, o geros manieros liko. Kito aukšto spektaklis tęsėsi gal ilgiau, nei valandą. Kaip ir visą pavakarę, čia vėl, rodės, buvome vienui vieni. Mūsų prižiūrėtojos neprižiūrėjo niekas.

11 epizodas. „Žali vandenys“ ir dingęs žibintuvėlis

Jei dar negimęs vaikas jau pasituštino įsčiose, „vaisiaus vandenys pažaliuoja“. Taip gali nutikti paskutiniosiomis vėlyvo nėštumo dienomis, kai gimti jis jau pasirengęs. Savaime nepavojinga, bet ginekologams – „blogas ženklas“ ir, svarbiausia, pakankamas pagrindas paskatinti gimdymą medikamentais ar kita intervencija. Žinoma, vaikelis neima įsčiose tuštintis vien dėl to, kad mama atvažiavo į ligoninę.
Dar viršuje, pagaliau visai nusivylusi mūsų supratingumu, pilietė V. M. (nuo čia nebesinori kartoti „gydytojos“ vardo) pasuko kalbą link „žalių vandenų“. Negali žinoti, – mokė, – ar jie jau pakeitė spalvą ar ne. Tokiais atvejais esą geriau vandenis nuleisti.
Neįtikino. Tik Asta judėjo dar lėčiau. „Matau teigiamų požymių“, – diagnozavo V. M. Artėjant septynioms vakaro, pagaliau nusileidome liftu atgal į „palatų“ aukštą.
 „Ar jaučiatės sunkiau? Ką jaučiate pilve? Galbūt atrodo, kad norisi tuštintis? Šiame etape tai dar būtų negerai, dar anksti“, – akušerė-ginekologė vis nedavė ramybės. „Bet dabar Jūs man jau panaši į gimdyvę. Viskas bus gerai“.
Dar keli klausimai. Taip, vyras galėtų padėti žmonai natūraliai paskatinti sąrėmius, bet tai specialios technikos ir šioje situacijoje nelabai pritaikomos. Davusi tariamą patarimą, gydytoja oriai pranyksta savo valdose savais reikalais ir vėl netrukus pareina.
„Nebegaliu laukti. Vandenys gali pažaliuoti. Ar čia vyras nenori, kad jie būtų nuleisti ar moteris?“. „Ko Jūs bijote?“, – dabar ji nebeslėpė, kad mus laiko nevispročiais. – „Taigi liks dar tų vandenų. Ir vaikas gims visas purvinas, šlapias, kaip ir norite.  Gausite jį visą tokį.“
Asta nebegalėjo atlaikyti. Pabėgti – tuo labiau. Netgi mūsų automobilis saugomas gimdymo namų aikštelėje, užtvertoje užkardu.
„Leiskite man bent jau įsitikinti, kad su vandenimis viskas gerai. Turiu apžiūrėti.“ Nė vienas žodis nepanašus į teisingą, bet ilga diena iš žmonos pareikalavo per daug nervų. Visa tai nebegerai nėštumui –  o kaip atsilieps vaikui? Galvos svaigulys – dabar jau bene pagrindinė Astos ir mano trumpo privataus pokalbio tema.
Greta vėl pasirodė ne tik ginekologė, bet ir jos padėjėja O. Šimanskienė. Dėl šventos ramybės sutikome, kad atliktų vaisiaus vandenų apžiūrą ir Astą pirmąkart nusivedė į daug steriliau įrengtą rožinę ligoninės tipo palatą, o ne į priešais esantį melsvą kambarį, kuris ir buvo mums pagrindinis, su patogia akušerine lova, specialiai skirtomis patalynėmis ir mūsų daiktais.
Kokią taktiką jos pasirinks toliau? Nejaugi patikrinimo rezultatą tiesiog sumeluos?
„Kaip manote, daktare, gali būti pažaliavę?“ „Gal jau bus. Gali ir ne.“ „Visaip būna. Pamatysime, pasakysime,“ – akušerių, padėjėjos ir vadovės, balsai mainėsi tarpusavyje Astai belaukiant įtaisytai specialioje pusiau gulsčioje kėdėje, paruoštai vidinei apžiūrai. „Kur gi mūsų žibintuvėlis? Odeta, atnešk žibintuvėlį. Nerandu. Na, paieškok. Tai kaip man dabar apžiūrėti? Niekur nerandu, nėra žibintuvėlio. Kur jis? Nerandu. Ai, neieškok. Pasišviesiu telefonu. Va, mano šviečia. Užteks šviesos. Nematau, ai va matau. Ar žali vandenys? Pažiūrėk tu. Gal ir yra kokia spalva?“ Tiriamai nužvelgė Astos reakciją ir mano akis. „Yra kažkokia. Ne, nėra. Pažiūrėk tu. Atrodo. Ne, nėra. Nesikabinėkim. Ne, nėra. Gal, bet ne. Nesikabinėkim. Nesikabinėkim. Nėra žalių vandenų. Geri vandenys.“
Astai vėl leido atsistoti. Išėjome į koridorių. „Na, man dabar ramiau. Pasižiūrėjau, vandenys ne žali. Skaidrūs. Ekstra situacijos nėra. Bet būtų reikėję jau nuleisti. Jeigu žali vandenys, tai būčiau nė neklaususi nuleidus. Nė vyro neklaususi. Dabar irgi būtų galima nuleisti. Čia paprasta procedūra. Nėra rizikos, pirmo nėštumo metu dėl placentos rizika nereikšminga. Tai neskausminga.”
Ištvėrusi pažeminimą Asta jautė tik nerimą.
„Vandenų nuleidimas Jums nesutrukdys pagimdyti natūraliai. Nes Jūs dabar man nepanaši į gimdyvę. Tik sustiprės sąrėmiai ir galėsite pagimdyti natūraliai“. Anot V. M., kūdikį galime turėti jau šįvakar. Tereikia pastiprinti sąrėmius. Galbūt iki devintos, dešimtos valandos jau viskas turėtų būti baigta.
„Gimdymo istorijos“ įrašas: „19 val. moteris jau pageidauja medicininės pagalbos. Kateteriu sulašinamas fiziologinis tirpalas.“ Lašinimas, kateterio įvedimas dokumente dabar paminimi tik pirmą kartą. „19:40 nuleisti vaisiaus vandenys“.
„Nesijaudinkite, dar liko tų vandenų“, – pamokė ginekologė. „Dabar Jūs rėkite, šaukite kaip tik norite. Vyras tegu dabar jau netrukdo. Turi prasidėti tikri sąrėmiai. Dabar vandenų pūslė netrukdys vaiko galvutei įsistatyti ir kaklelis greitai prasivers.“
V. M. ir O. Š. pasiekė savo. Beliko laukti sėkmingos pabaigos. „Dabar jau prasidės tikrieji skausmai, bet iškentėsite. Visos ištveria.“

12 epizodas. Grasinimai

„Tokiems kaip jūs, kurie labai visko bijo, blogiausia ir nutinka“, – išgirdome būdami kitame aukšte, kai nepagyrėme remonto. „Cezario pjūvio nenorite, jį darome tik kritiniu, paskutiniu atveju“, – lyg tarp kitko užsiminė mums jau nusileidus liftu žemyn. Leido suprasti, kad kritinis atvejis visada įmanomas.
Atrodė, tai dar vienas tą dieną ir vakarą jau įprasto psichologinio teroro būdas. Nepalaikėme to grasinimu, kurį išpildys. Dar nebuvome matę, kaip iš tikrųjų rašyti ir tikrovę klastoja medicininiai dokumentai. Žmona nuvarginta fiziškai, emociškai ir įbauginta: kūdikį esą netrukus turi pagimdyti ir kitoks scenarijus jam tik pakenks. Išvykti neva būtų labai pavojinga.
Jeigu būtų leidę rinktis, ji būtų grįžusi namo. Jeigu būtume numatę tikruosius planus, būtume išvažiavę ir prieš gydytojų valią.
Viskas, ką anksčiau skaitėme apie akušerinį smurtą, buvo abstraktu ir iš patirties nepažįstama. Taip, elgesys šlykštus, bet tada dar netikėjome, kad dėl neapykantos jos ims šaltakraujiškai rizikuoti vaiko ir mamos sveikata ir metodišku kankinimu nuves prie ribos tarp gyvybės ir mirties. Dalis padarytos žalos taip pat nebus įrašyta į „Gimdymo istoriją“ ir vėliau, jau grįžus į Vilnių, apie ją bus galima sužinoti tik ištyrus nepriklausomam gydytojui.

13 epizodas. Tikėjimas

Akušerės-ginekologės ir jos padėjėjos pyktis, panieka ir netgi ideologinis priešiškumas mūsų atžvilgiu.  Vis niūresnė, šiurpesnė nuotaika smelkėsi visą dieną ir vakarą. Tik kartą – gydytojai perpiet auklėjant „natūralistus“ priimamajame – neapykanta pasirodė visai atvirai. O apskritai prie intervencijų ir vis daugiau intervencijų buvo kryptingai vedama apsimestiniu mandagumu, klaidinančiomis frazėmis, palengva vis tiesesniais draudimais ir nurodymais, vis labiau manipuliuojant tuo, kad neišmanome medicininių niuansų. Nors, regis, į mus nukreiptas pyktis – aklas, bet jis buvo metodiškas. Trisdešimties metų darbo patirtis gydytojai leido pasirinkti tikslui pasiekti tinkamiausias medicinines ir psichologines priemones.
Tikrieji įpročiai išlenda tuomet, kai pajuntamas moters bejėgiškumas priešintis tolimesnei įvykių eigai. Elgtis pabrėžtinai valdingai ginekologė ėmė vos tik akušeriniu kabliuku priartėjusi prie vaisiaus vandenmaišio ir jį praplėšdama. „Dabar jau nebe! Vyras dabar jau pasitraukia šalin, netrukdo“. Tiesiog ramiai stovėjau šalia žmonos. „ – – –  Oho, kiek vandenų!..”, – šaltai pasišaipė jiems gausiai nutekant. Astai vis dar draudžiama valgyti ir net gerti, todėl – „kad turėtų jėgų“ – jai antrąkart, jau nieko nebeklausiant ir nesiūlant, prijungta lašelinė (1 l fiziologinio tirpalo).
Anot „Gimdymo istorijos“, skystis dabar esą sulašintas tik pirmąkart, o anksčiau „gimdyvė“ neva buvo sočiai papietavusi pati. Skatinančios procedūros dabar jau taip pat esą „pageidavo pati“.
Tirpalui sukapsėjus po aštuonių vakaro buvo vėl galima judėti nesitempiant paskui save lašelinės stovo. Grįžome į savo „melsvąją“ palatą. Po amniotomijos prasidedantys sąrėmiai dažniausiai būna daug skausmingesni, nei natūralūs, ir dabar ji vis labiau kentėjo. Ginekologė paaiškino, kad apie dešimtą jau galime tikėtis turėti kūdikį. Tokia greita eiga nepasirodė tikėtina (tuo metu kaklelis tebuvo atsidaręs ne ką daugiau keturių centimetrų), todėl paprašiau žmonos nesijaudinti, jei reiks palaukti ir ilgiau, gal net iki vidurnakčio ar po jo... Išgirdusi mano „savavališką“ pastabą gydytoja įširdo ir nepaaiškinamai niršdama, nė žodžio nebesakydama oriu mostu išėjo iš palatos. Ji sugrįš tik po vidurnakčio, iki tol jos rasti nepavyks.
Likome dviese. Astos kentėjimai didėjo, o „garsai“ vis stiprėjo. Ji laisvai judėjo po palatą ir vis ieškojo tinkamesnės, mažiau skausmingos kūno padėties.
Kažkuriuo metu užėjo akušerė O. Š. ir liepė laikytis tyliau: gimdymo namuose visai tuščia, bet, berods, kitame „kambaryje“ laukė dar viena moteris, kurią iš mūsų pusės jau ilgokai sklindantys garsai baugino.
Vėl likome dviese.
Nors gimdymas pradėtas prievarta, tikėjomės geros pabaigos. Jis slinks sava vaga, tuomet slinks vaikelis... ir jį turėsime. Neleisime nukirpti anksčiau laiko virkštelės. Jos prisitaikys prie mūsų sprendimo. Vis dar tikėjome.
Tebesitęsiant remiantiems skausmams ir augant nerimui, Asta paprašė pakviesti gydytoją arba akušerę, bet jų neradau.
Ją supykino.
Gerokai po dešimtos vėl atsirado akušerė O. Š. Pamatavusi vaisiaus tonus, ironiškai prasišypsodama patarė „dabar įeiti į transą“, „įsijausti“. Pamačiusi, jog lėkštutė, skirta vėmimui, nebetuščia, – „Na va, mes to ir norėjome“, – papriekaištavo, pašaipiai ir kone pašnibždomis. – „Čia tie pusryčiai“. „Dabar jau ištuštinome skrandį, taip ir turi būti“. Ji išėjo. Po pusės vienuolikos.
Gimdymą iššaukti anksčiau laiko pavojinga ir galima tikėtis nesėkmės. Bet dabar jau, rodės, Astai niekas nebetrukdė, nors ir nepadėjo. Ji kentė skausmą, bet matyti, kiek dar daug jėgų turėjo! Sąrėmiai stiprūs ir, regis, reguliarūs, dažni. Nebematėme reikalo jų matuoti. Ji viską ištvėrė. Viskas ėjosi sklandžiai. Jau bene keturias valandas laukėme sėkmingos pabaigos.
Po vidurnakčio, artėjant pusei pirmos, įėjo ginekologė V. Mačiulaitienė.

14 epizodas. Skubėjimas ir kankinimų pradžia

Liepė iškart gultis ant lovos/ginekologinio stalo. Apžiūrėjo: „Na, jau turime pilną atsidarymą“. Sąrėmiai atsigulus susilpnėjo, todėl paprašiau, kad leistų žmonai jau atsikelti. Liepė gulėti. Vėl matavo vaisiaus tonus – jie geri, bet sąrėmiai silpni. Palaukė dar keletą minučių. Liepė gulėti toliau. „Žinote, kartą kalbuosi sėdėdama mašinoje telefonu su dukra, užsikalbėjau ir pamiršau išjungti variklį. Na ir išnaudojau energiją, tai paskui nebegalėjau užvesti. Taip ir Jums dabar nutiko, išnaudojote jau savo energiją per visą dieną ir neužsiveda varikliukas.“
Žmona nuvargusi, ir jos nieko nesiteiravo, o man (buvome su V. M. kiek toliau nuo Astos lovos) konstatavo: „Na, viskas, dabar jau nėra kitos išeities. Reikia lašinti Oksitociną“. Mano klausimų, ar ne per anksti, ar būtina, negirdėjo. Pagaliau, – tariau,  – tai kenksminga, gali pakenkti ir vaikui. „Na o ką padarysi“, – išgirdau ir ji išėjo.
Mūsų valia – niekinė. Gydytoja tvirtina, kad skatinamuosius lašinti tiesiog privaloma ir tai padarys nieko nepaisydama. Pirmąkart pavojus tapo tikrai akivaizdus.
Įniršis vis labiau nukreiptas ne tiek į gimdančią žmoną, kuri dabar jau – tiesiog bejėgis ir priešintis negalintis priežiūros objektas, kiek į jos vyrą. Kuo labiau jis bandytų nesutikti su gydytojomis (o „Gimdymo plane“ suteikta teisė vyrui priimti sprendimus, jeigu žmona nebegalėtų), tuo blogiau jos elgtųsi. Pagaliau teko tik priminti, jog privaloma taikyti Oksitocino minimalias dozes. „Tai žinoma, pačias mažiausias“, V. M. abejingai, su įprastu pykčio pustoniu patikino išeidama.  Vėliau Ligoninė, atmesdama Pretenziją atlyginti žalą, rašys: „Buvo naudojama metodikose rekomenduojama ir praktikoje pasiteisinanti mažų dozių skyrimo schema, tirpalas buvo skiriamas nustatytomis dozėmis ir intervalais, naudojant lašintuvą su dozatoriumi“. Todėl su padidėjusiu pogimdyminiu kraujavimu Oksitocinas esą nesusijęs.

15 epizodas. Prievartavimas

Asta liko gulėti, kol pagaliau apie pirmą valandą nakties akušerė atvežė ir prijungė Oksitocino lašelinę. Modernus ekranėlis dozatoriuje rodė 5 lašų per minutę greitį. „Štai, minimali dozė“, – pasišaipė V. M. ir išėjo. Vėl likome vieni. Skatinamieji kapsėjo apie 20-30 minučių, tada ginekologė ir jos akušerė sugrįžo pasirengusios dirbti.
Padidino lašų dozę (greitį) iki 10 per minutę. Sąrėmiai stiprėjo ir darėsi ilgesni. Netrukus tapo labai skausmingi. Astai, visąlaik laikomai gulom ant nugaros, tai buvo dar vienas išbandymas. Nuskausminimo buvome atsisakę dar iš ryto „Gimdymo plane“, todėl jo ir nesiūlė. „Vyrai nesupranta, ką reiškia gimdyti, kaip moterys kenčia“, – jau nuo tada, kai buvo sugrįžusi po vidurnakčio mums tvirtu metodišku tonu vis pakartodavo ginekologė. Astai skaudėjo, bet jai buvo baisu ką nors sakyti.
„Na, vaikas nelenda“. Dozę padidino iki 15. „Na, nejuda, nežinau, kas trukdo. Galbūt priekinę „lūpą“ [gimdos kaklelio kraštą] reikėtų patraukti. Tuojau, pabandysiu patraukti. Gal ji trukdo, tai patrauksiu, vaikas pradės judėti“. [Dar iki pradėdama lašinti Oksitociną ginekologė buvo konstatavusi, jog kaklelis visiškai suplonėjęs ir atsidaręs, jokios „priekinės lūpos“ nebebuvo, tad melavo arba tuomet, arba dabar. Jeigu kaklelis dar nebuvo atsivėręs, o noro stumti nėra, gimdymo skatinti negalima, o jeigu atsivėręs, nėra jokios priežasties kišti ranką į makštį, kad mechaniškai kaklelį patrauktum.]
Neklaususi V. M. įkišo ranką ir keldama Astai didelį skausmą ėmė „traukti priekinę lūpą“. Matė, kad nepritariu, bet gerai neišmanau, kokiais atvejais ši procedūra taikoma. Padidėjus Oksitocino dozei kūdikio širdies ritmas pakito, tapo neramesnis, tad neliko nieko kito, kaip pasitikėti gydytojų išmanymu ir bent minimaliu sąžiningumu. Dabar kūdikio gyvybė ir žmonos gerovė priklausė tik nuo jų.
Netrukus vėl padidino greitį iki 20 lašų per minutę. „Na, nepakankamai stiprūs sąrėmiai, neužtenka sąrėmių, taip nesiseka išstumti, vaikas neslenka“. Padidino dozę iki 25. Astai noras stumti iki šiol dar nebuvo atsiradęs, todėl jai tiesiog liepė tai daryti, kai atsiras sąrėmis: ji stengėsi iš paskutiniųjų. „Na nežinau, nejuda ir viskas“. V. M. vėl įkišo ranką į makštį ir ėmė dar skausmingiau atlikti procedūrą. „Na, stumkit“. Ji vis atlikinėjo procedūrą, sukeldama aiškų skausmą. „Odeta, gal tu nori pabandyti, tavo ranka gal laimingesnė bus“. Akušerė su sadizmo kibirkštėlėmis akyse įkišo ranką į makštį ir ėmė atlikti skausmingus veiksmus. „Ne, tau irgi nepavyksta, leisk dar aš pabandysiu“.
Vėl padidino dozę iki 30 lašų. Iki 35. „Vyrai nesupranta, ką moterys patiria“, – vėl pakartojo V. M. Gimda jau buvo nuolat įsitempusi, bet, anot gydytojos ir jos padėjėjos, vaikas nejudėjo. Ar nebūtų geriau, jeigu ji negulėtų visąlaik ant nugaros? – paklausiau. Astai leido (juk tai „ekologiški“ gimdymo namai!) maždaug dvi minutes pabūti lovoje ant kelių, tada konstatavo, kad ne, nepadeda, gulėti geriau. Keliskart leido pasisukti ant šono, bet ir vėl paguldė ant nugaros. Dabar jau bene nuolat darė „apžiūras“. „Na, gal jau ims lįsti vaikas, na nedaug trūksta, dar kad stipresni sąrėmiai, pabandykime“, – dozę padidino iki 40. Dar po keleto minučių ir iki 45. Aparatas rodė, kad gimda buvo nuolat smarkiai įsitempusi, skausmas didžiulis. [45 lašai per minutę yra retai leidžiama didelė dozė].
Dabar beliko padėti Astai iškęsti ir tikėtis, kad vaikas vis dėlto gims sveikas ir gyvas. Nežinojome, kokia tiksliai jo padėtis, bet V. M. vis užsimindavo, kad iki jo užgimimo trūktų visai nedaug. Ji situaciją matė aiškiai, Asta dėl suleistų vaistų beveik nebesiorientavo, o man teliko tikėtis kankintojų gailestingumo.
Galbūt iš akių pamačiusios, kad daugiau didinti dozės jau niekaip nebeleisčiau, galbūt nusprendusios, kad gimdos plyšimo rizika per didelė, apie pusę trijų nakties Oksitocino lašinimą nutraukė.
Klūpėjau šalia Astos ir meldžiausi. Buvo akivaizdu, kad padėti galėjo tik stebuklas.

16 epizodas. Paskutiniai smūgiai

Nustojus lašinti Oksitociną, regis, kiek palengvėjo, anksčiau gimda buvo persitempusi nuolat, o dabar kiek aprimo, nors skausmas ir nuovargis buvo didžiuliai. Keista, bet, rodos, vaiko širdies ritmas dar buvo normalus. „Sąrėmiai neefektyvūs“, – vėl ir vėl Astai kartojo V. Mačiulaitienė. Pabaigoje, dar tebelašant Oksitocinui vis užsimindavo Astai „į ausį“ apie Cezario operaciją.
Girdėdama ginekologę vis kalbant, erzinant, kad vaikui nedaug trūksta, jau visai nedaug trūksta – Asta sukaupusi paskutinius jėgų likučius, net nesant sąrėmių bandė stumti, kiek tik galėjo. Jai nurodė palaukti sąrėmių ir vis kartojo, kad jie neefektyvūs.
„Mes Jums padėsime, vaikas jau visai čia pat“, – pasiūlė ginekologė. – „Odeta, pabandyk, tu pastumk pilvą, aš pabandysiu čia praplėsti, gal vaikas išeis“. Jos matė, kad esu visai pasimetęs ir suprantu, kad teko nusileisti. Akušerė ėmė stumti gimdos dugną, o V. M. tuo metu ėmė atlikti kažkokius veiksmus makštyje rankomis. Pakartojo keliskart. „Ne, nieko nebus“. [Šis vadinamasis Kristelerio manevras – gimdos dugno stūmimas – išbrauktas iš rekomendacijų, nes laikomas drastišku ir pavojingu, didina gimdos plyšimo riziką, makšties plyšimo riziką, smarkiai rizikuoja sužeisti vaiką.]
„Ką dar pabandome? Gal vakuumu ištraukime? Gerai? Va, jau matau, na nedaug trūksta“. Asta nebesuprato nieko, tik tai, kad vaiko situacija kritinė. Buvau pasimetęs ir nebežinojau, ko šią minutę galėčiau imtis. Jeigu vaikas tikrai arti, galbūt verta išbandyti šią paskutinę išeitį? Buvo jaučiamas akušerių poros pasitenkinimas, kad mūsų norėtą „natūralų“ gimdymą galės užbaigti būtent šitaip. „Gerai, Odeta, atnešk vakuumą, kur jis yra, čia turime?“. „Kitoje palatoje“. „Gerai, atnešk“. Po minutės ar dviejų O. Š. grįžo: „Nerandu, negaliu atnešti. Na, ten gal surasime“. „Einame“. Žmonai nebesiorientuojant, jai liepė stotis ir vos bejudant pasiekti „rožinę“ palatą, kur esą laukė vakuuminis ekstraktorius.
Pamažu perėjusi ji virpėdama atsigulė ant sterilaus ginekologinio stalo. „Kur vakuumas, kur tas vakuumas?“, – kalbėjo akušerė. „Dar pamatuokim vaiko tonus“. Ji pritvirtino aparatą, kuris parodė, kad vaiko tonai ėmė smarkiai šokinėti – 160, 60, 155, 65… ir t.t. „Viskas, per vėlu vakuumui“. Ginekologė konstatavo, kad vaikui gresia mirtinas pavojus, telieka Cezario operacija. [Jeigu vaikas yra taip arti, kad jį galima ištraukti vakuumu, tai Cezario operacija jau nebegalima, o jeigu Cezario operacija galima, vadinasi, vaikas dar taip toli, kad vakuumas čia padėti negali. Taigi gydytoja visą naktį sąmoningai mums melavo apie tikrąją padėtį.]
Išgąsdinta dėl vaiko žmona apie trečią nakties išlemeno: „Darykit operaciją“. Netrukus sušaukta gydytojų komanda, pristatytas sutikimo operacijai blankas. Ji virpančia ranka padėjo parašą, kurio paskui nė nesugebėjo atpažinti. „Na, kaip aš čia operuosiu, reikės kažkaip stumtelėti atgal tą vaiką.“
„Gimdymo istorijos“ įrašas: indikacija Cezario pjūviui – „kliniškai siauras dubuo“ [diagnozė, kurią įmanoma nustatyti tik paties gimdymo metu ir kurią įprasta įrašyti po „nepasisekusių“ pastangų skatinti gimdymą mechaniškai arba vaistais].
Žinoma, tiek „priekinės lūpos“ pakėlimas ar kitos invazijos ties gimdos kakleliu, tiek Kristelerio manevras dokumente neminimi.

17 epizodas. Sadistiškas perspėjimas ir paaiškėjusi tiesa

Siaubingam blogiui lengviausia pasireikšti tada, kai niekas nė netiki, kad jis galimas.
Drebėdama Asta bejėgiškai laukė operacijos. „Dėl vaiko esu beveik tikra, bet ne dėl moters“, – padėtimi mėgavosi V. M. Kalbėjo apie jos mirtį arba geriausiu atveju – kraujo perpylimą ir labai ilgą atsigavimo laikotarpį. Ar tai tik dar viena, paskutinė, užuomina pasikrapštyti kišenių turinį?..
Staiga supratau, kad visi atlikti veiksmai garantavo būtent tai, apie ką ir kalbėjo ginekologė. Ir kad ji tuo mėgavosi. Buvo aišku, kad nukraujavimas neišvengiamas.
Kažkada tuo metu savo darbo atlikti dargi vėl prisistatė O. Š., ir nepamiršo patenkintai nurodyti, ką (pagaliau sulaukė progos!) darys:  „Čia paskusiu“...
Pakviestas budintis anesteziologas Aleksandras Togobickij uždavė Astai keletą standartinių klausimų apie jos būklę ir ji buvo nuvesta operacijai. Daugiau jos ir to, kas vyko nebemačiau. V. M. liepė man budėti šalia operacinės, kad galėtų nuolat išeiti su manimi pašnekėti ir stebėti mano reakciją. Pasitraukiau atokiau. Netrukus viena iš koridoriuje dabar pradėjusių šmirinėti daktarų ir seselių mane ėmė vadinti: „Gydytoja kviečia, labai nori su Jumis pakalbėti.“ Suprasdamas, kad kiekvienąkart pamačiusi mano išsigandusį veidą V. M. tik dar labiau įsiaudrina, nesirodžiau.
Beliko tikėtis, kad didesnė susirinkusi komanda pasitarnaus jai kaip stabdis. Ir toliau melstis.
Koridoriui ištuštėjus, prieš pat operaciją, V. M. vėl išlindo ir pradėjo manęs dairytis. Pamačiusi, kaip į ją nekreipdamas dėmesio nuėjau atlikti gamtinių reikalų, su įniršiu akyse dingo atgal į operacinę. Regis, dalis jos plano sugriuvo.
Nusiplovęs veidą šaltu vandeniu, grįžau į koridorių laukti.

18 epizodas. Gimimas mirties šešėlyje

Cezario pjūvio operaciją atliko komanda, sudaryta iš V. M., gyd. Dalios Deksnienės, anesteziologo A. Togobickij, dar vienos akušerės. Taip pat operacinėje kažką veikė ir O. Š. Pradėta be penkių ketvirtą ryto. Pagaliau išgirdau vaiko verksmą, kažkieno balsą „4:07!” ir Astos žodžius, kurių ji pati nebepamena: „Kokia gražutė!”
Po dešimties minučių dukrą atnešė man. O. Š. liguistai papriekaištavo: „Mergaitė į Jus panaši“. Nusinešiau ją prie Astai skirtos vietos pooperacinėje palatoje, kur už širmos kitoje lovoje gulėjo dar viena moteris. Jai operaciją, berods, buvo atlikusi taipogi V. M. Patirties šioje srityje ji turi daug ir moterys, kaip vėliau gyrė seselė, pačios prašosi, kad būtent V. M. tą operaciją atliktų...
Praėjo kiek laiko. Nieko netikėtai džiugaus neįvyko...
Astos nesulaukiau, ji ir toliau liko operacinėje. Apie dvidešimt po keturių prasidėjo smarkus ir niekaip nesiliaujantis kraujavimas. Ji negrįžo dar dešimt minučių, ir dar, ir dar, ir dar.
Bandžiau sužinoti, kas vyksta, tuo pačiu pirmąkart laikydamas rankose dukrą. Man liepė grįžti atgal į pooperacinę. Kažkuri seselė dar pasityčiojo: „Tai ko neglaudžiate vaiko sau prie nuogos krūtinės, juk mama negali?“..
Tik apie 5 val. kažkas nuskubėjo užsakyti kraujo perpylimui. Dėl audinių hipoksijos požymių. Pradėta atlikti be penkiolikos šešios. Iš V. M. perspėjimą apie būsimą kraujavimą buvome išgirdę apie trečią nakties.

19 epizodas. Paslaptingas kraujavimas

Anot „Gimdymo istorijos“, gimdoje, gimdos kaklelyje, makšties srityje – nė mažiausio plyšimo. (apžiūra atlikta tik operacinėje, ją atliko V. M.).
Grubūs prisilietimai prie gimdos kaklelio ir greta esančių sričių bei „Kristelerio manevras“ (ypač, jei jis atliekamas tuo pat metu ranka „plečiant“ gimdos kaklelį, gimdymo taką ar panašiai) sukelia plyšimus ir pogimdyminį kraujavimą. Be to, atliekant „Kristelerio manevrą“ galima įvairiopai pažeisti ir gimdą.
Prie pogimdyminio kraujavimo veda ir greitu tempu leidžiamas didelis kiekis Oksitocino. Oficiali metodika reikalauja lašinimo greitį didinti ne dažniau, nei kas pusvalandį, bet, deja, ne visada laikomasi ir dešimties-penkiolikos minučių intervalų. Tai veda prie gimdos perskatinimo ir pervargimo: po gimdymo ji nebegali susitraukti ir užspausti placentą maitinusių kraujagyslių, todėl kyla pavojus mirtinai nukraujuoti. Būtent Oksitociną įprasta naudoti ir siekiant sustabdyti prasidėjusį pogimdyminį kraujavimą, bet prieš tai persisotinusi skatinamųjų gimda nustoja į juos reaguoti.
Anesteziologas A. Togobickij tarp pusės penkių ir pusės šešių situaciją aptarė su kolega telefonu. Anot jo, „privarė Oksitocino“; kraujavimas nesiliauja; be to, praėjus keliems momentams kraujas ėmė piltis staigiai tokia veržlia srove, kad pribėgo pilnos grindys. Iš srities kažkur galbūt greta gimdos kaklelio... „Nebuvau matęs tokių dalykų“. Kadangi toks smarkus kraujavimas nenormalus, buvo vėl atliktas pjūvis, siekiant „pasižiūrėti“, iš kur jis.
Astos kraujospūdis, laimei, iki kritinės ribos – tik per stebuklą - nesumažėjo.
Nenormaliai smarkus kraujavimas prasidėjo po keturių dvidešimt ir tęsėsi bent apie pusantros valandos. Pagal V. M. įrašus „Gimdymo istorijoje“, per tą laiką netekta tik maždaug vieno litro kraujo.
5:20: vis dar laukiama atvežant kraują perpylimui.
Tik 5:40: kraujavimas mažėja.
Dar po valandos, 6:40: nekraujuoja. Kūdikis žindomas krūtimi.
Prieš Astą pervežant į intensyvaus stebėjimo pooperacinę palatą man jau leista užeiti į operacinę, ją prieš tai kruopščiai išvalius: nė raudonos dėmelės. Mamos kraujo krešuliai dar keletą dienų laikysis tik naujagimiui ant galvos (taip įvardijo med. personalas, nors tai, matyt, buvo sukrešėjęs paties kūdikio kraujas, atsiradęs dėl trūkusių viršugalvio kapiliarų Kristelerio manevro ar kito veiksmo metu).

20 epizodas. Atsiprašymas

Pooperacinėje palatoje keliskart atsiprašiau Astos, nes neapsaugojau jos ir mūsų vaiko.

21 epizodas. Purvinos rankos

Astai vis dar vos orientuojantis ir mėginant nusiraminti, maždaug po septynių ryto, V. M. atsirado prie jos lovos, kad užbaigtų savo naktinius darbus. „Labai smarkiai kraujavote. Prapjovėme Jus, galvojome, gal čia gimdos kaklelis kraujuoja, bet pažiūrėjome, ne, ne jis. Atidarėme visą, atidarėm apžiūrėjom gimdą, gimdos kaklelį, viskas savo vietoj, vaikų turėti galite“. „Moterys gailisi, kai nepavyksta pagimdyti natūraliai“. „Galiu Jums darkart apžiūrėti gimdos kaklelį“. „Vaikų turėti galėsite“. Kalbėjo, kaip visada, klastingu patenkintu balsu. Nelauktai, neklausta ir be aiškios priežasties paliesdama temą, ar galėsime turėti vaikų, išgąsdino ir sukėlė nerimą.
Operacijai einant į pabaigą ir situacijai tapus stabilia, jai vis dėlto pavyko mane rasti koridoriuje, kad darkart pasityčiotų ir pademonstruotų galią. „Vaikas galėjo gimti natūraliai“. „Žinosite, kaip nepasitikėti gydytojais. Dabar turėsite pasitikėti“.
Dabar, man sėdint prie žmonos gulto, V. M., stovėdama greta, ranka apkabino mane per pečius. „Na, o kaip vyras jaučiasi?“. Liepiau rankas nuo manęs patraukti. Pakluso ne iš karto. Bet, stebint vyr. akušerei Auksuolei Naujalienei, besidarbuojančiai prie kraujo lašelinės, kiek sutrikusi dėl to, kad nepavyko visiškai palaužti, nustoto vaipytis ir išėjo.
Po pusantros paros, šeštadienio vakarą, žmona dar nebuvo atsigavusi nei kūnu, nei mintimis, nors jau buvome perkelti į mokamą šeimos kambarį kitame aukšte. Ne savo pamainos metu į gimdymo namus daryti iš anksto sutarto Cezario pjūvio atvykusi V. M. nusprendė vėl užeiti ir pas mus. Su įprasta sadistine šypsena vėl kalbėjo apie kraujavimą ir apie tai, kaip atliks arba neatliks „gimdos kaklelio apžiūrą“. Pratylėjome. Sulaukėme, kol ji, ir ją lydėjusi budinti akušerė, sunkiai sulaikanti vypsnį, išeis. Astai tebebuvo įvestas kateteris, o tos ginekologės ir personalo žiaurumą jau buvome pažinę. Komplikacijų galėjo kilti bet kurią akimirką.

22 epizodas. Išvykimas

Ėmė lankyti giminės, tad pagaliau buvo kam papasakoti, kas nutiko. Šeimos kambaryje su mumis pasiliko nakvoti mano mama, kad galėtume geriau kontroliuoti personalo elgesį. Nelaukdami, kol vėl ateis V. M. pamaina, pasiprašėme išrašomi iš ligoninės. Pirmadienį, prieš mums išvykstant, skyriaus vedėja R. Babiliūtė ir Živilė Kiškienė dar pabandė viską užglaistyti melu, esą mūsų „Gimdymo planas“ [kuriam gimdymo namuose iš pradžių buvo pritarta] labai nemediciniškas, ypač „tas punktas dėl žalių vandenų“...  Ne, patikslino, nebuvo „žalių vandenų“, bet vis tiek... Leido suprasti, kad laukia padėkos: „Gal ką nors norėtumėte pasakyti personalui?“. Žmona atsakė, kad nieko. Gydytojos piktai tyliai pasišalino.
Kateterio venoje pagaliau nebebuvo. Išėjome. Po sunkios operacijos praėjus vos trims dienoms. Astos sveikata iki atvykstant buvo gera. Kiek tai įmanoma, patirti sužalojimai jai sugis ir namuose.

23 epizodas. Atleidimas

Po to, kai Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose žmona sąmoningai buvo kankinama ir beveik nužudyta, o kūdikį teko skubiai gelbėti, išvykdami nusprendėme pasielgti krikščioniškai. Kalbėti nebuvo nuotaikos, tai tiesiog prieš išvykstant nuėjau į personalo kambarį ir įteikiau lapelį, prašydamas jį perduoti gimdymą „prižiūrėjusioms“ akušerei ir gydytojai. Ant lapelio parašyta – „Atleidžiam“.
Jį pamačiusios personalo darbuotos (gydytojos, akušerės ir kt.) atgijo, keistai mandagiai prasivėpė ir puolė kaip šunys prie kaulo. Jos tikrai, netgi po viso to, manė, kad ten vokelis su pinigais.

Pabaiga


P. S. Tikslūs sužeidimai prieš operaciją ir jos metu

2017 m. balandžio mėnesį, kai pavyko rasti gerai savo darbo atlikti nevengiantį mediką ir Astai kiek aprimo apžiūros baimė, nepriklausomas gydytojas nustatė, kad dėl mechaninių intervencijų (plėtimas ranka, Kristelerio manevras) ties gimdos kakleliu buvo atplyšusi gimda; taip pat plyšusi vidinė makšties skliauto pusė ties arterija. Iš čia, matyt, būta didžiausio kraujavimo. Taigi, tai sukelta tiesiogiai V. M. veiksmais, kurių poveikį ji, kaip patyrusi gydytoja, be abejo, žinojo. Veiksmai atlikti ne medicininiu tikslu.
Anot echoskopu apžiūrėjusio gydytojo, matyt, buvo vėl atverta Cezario pjūvio vieta ir pjauta pačioje gimdoje, siekiant prieiti prie kraujavimo šaltinio. Atplyšimo vietoje gimda prisiūta kreivai: ji pasisukusi, pakeitusi savo padėtį ir atitinkamai kiti organai. Tai galima pataisyti tik kito Cezario pjūvio metu arba galima tikėtis, kad gimdant natūraliai pasitaisys savaime.
Smulkiau kraujagyslių tinklo transformacijų, kitų randų ir žalos sveikatai neaprašinėsiu. Anot gydytojo, dėl sukeltų deformacijų įvairių sunkumų, skausmų ir t.t. reikia laukti ir ateityje (nustojus maitinti kūdikį ir t.t.). Bene svarbiausia tai, kad sudaryti vidiniai randai gali sutrukdyti pastoti.
Čia miniu tik žalą, kurią V. M. ir O. Š. sukėlė rankomis, o Oksitocino, suleisto dideliu greičiu ir maksimalia doze, poveikio antrąkart aprašinėti nebeverta. Gydytojas perspėjo nenaudoti Oksitocino kito gimdymo metu.
Anot gydytojo, Astai ir kūdikiui labai pasisekė turint omenyje tai, kas jiems daryta, nes tikėtinas daug blogesnis rezultatas. Be abejo, V. M. tai žinojo, bet buvo bejėgė prieš stebuklą...

Po operacijos V. M. sąmoningai klaidino, melavo mums, kad niekas neplyšę ir kad tikrintis nereikėtų; atitinkamai Krikščioniškųjų gimdymo namų atstovė suklastojo ir „Gimdymo istoriją“, kur įrašyta, kad jokių, net mažiausių, plyšimų nebuvo, o visi siuvimai, pjūviai ir kt. tiesiog nuslėpti.

24 epizodas. Teisingumas

a) „Gimdymo istorija“: gimdymo namai atsisako pateikti, ji suklastota

Vos grįžus į Vilnių, žmona ranka parašė prašymą, adresuotą gimdymo namų vadovui Virgilijui Rudzinskui, pateikti su jos gimdymo eiga susijusius dokumentus. Pasirašytą nuskanuotą prašymą nusiuntė „krikščioniškųjų“ el. paštu (jos el. pašto adresą gimdymo namai jau turėjo).
Dvi dienas mums nesulaukus jokios reakcijos, nesėkmingai mėginau surasti V. Rudzinsko kontaktus (dar Kaune jo kabineto duris radau užrakintas), kol pagaliau iš kažkelinto karto pavyko būti su juo sujungtam, paskambinus bendruoju gimdymo namų telefonu. Ketinau paklausti, ar gavo prašymą dėl dokumentų.
Jis iškart patikino, kad viską puikiai žino, netgi pats buvo pasiruošęs 5 val. ryto operuoti (nebuvome jo sutikę). Kalbėjo komiškai. Dokumentus esą tikrai gausime, nes „tai jūsų teisė“, bet neva „ne taip“ parašytas prašymas, jį reikės perrašyti ir tada gausime. [Iš tiesų nėra jokios specialios „tinkamos“ prašymo gauti apie save sukauptus duomenis formos]. Bet – „pamatysite, iš medicininės pusės viskas ten gerai“. Daugiau telefonu jis esą neaptarinės, pasiūlė atvažiuoti pas jį į Kauną. Išsisukinėjo ir melavo. „O kaip žmona jaučiasi?“... Paprašiau, kad atsiųstų jai dokumentus. „Žinoma, žinoma, tai Jūsų teisė“, – suokė apsimetinėdamas. – „Tik prašymą reikės perrašyti“. Daugiau su melagiu kalbėtis nebuvo apie ką. Atsisveikinom.
Kitą dieną (po grįžimo buvo praėjusios jau trys paros) žmona el. paštu vėl parašė, kad norėtų gauti dokumentus tuojau pat. Tada iškart iš Kauno Respublikinės ligoninės el. pašto jai atėjo skanuotas oficialus raštas, pasirašytas generalinio direktoriaus Lino Vitkaus: jo esmė ta, kad teisine kalba surašyta, jog Ligoninė negali identifikuoti, kad prašymą pildė tikrai žmona, todėl ir nesiųs dokumentų. [Nesant reikalo ką nors slėpti paprastai skanuotus dokumentus atsiunčia el. paštu be perdėtų „identifikacijų“].
Tuomet dar silpnos sveikatos žmonai teko papildomas vargas susikurti elektroninį parašą ir siųsti pakartotinį prašymą. Kadangi iškilo šiokių tokių techninių nesklandumų pasirašant, buvo gautas dar vienas oficialus Ligoninės raštas, kad negali identifikuoti prašytojos.
Pagaliau išsiųstas el. parašu pasirašytas prašymas. Nesulaukus atsakymo, rengiamasi siųsti dar vieną. Ligoninės personalas nusprendė pasityčioti iš silpnos žmonos jai paskambindami: neva viename prašyme ji prašo vienų dokumentų, kitame kitų, tai ar pati žino, kokių nori? [Iš tiesų yra vienas „Gimdymo istorijos“ dokumentas (oficialiai vadinasi Ligos istorija Nr. toks ir toks), kuriame yra visi atskiri duomenys, anamnezės, užrašai ir t.t.] Laimei, žmonai neteko nervintis, nes pataikė paskambinti man būnant namie ir, matydamas Kauno numerį, pakėliau ragelį. Ligoninės atstovui pasirodė juokingos mūsų patiriamos emocijos. Vėl tikslinosi, tai ar tikrai žinom, kokių dokumentų reikia? Esą, prašymuose neaiškiai parašyta. Atsakiau, kad atsiųstų visus, kuriuos turi.
Kitą dieną išsiuntėme dar vieną prašymą, parašytą griežtesniu tonu ir nurodydami, kad visus dokumentus turi atsiųsti iki gruodžio 1 d. Dabar nuo grįžimo iš ligoninės jau buvo praėjęs visas mėnuo, o jie vis išsisukinėjo. Prieš kreipdamiesi į prokuratūrą, kaip manėme, turime gauti žmonos gimdymo dokumentaciją. Įsitikinome, kad be teisininko ar advokato pagalbos neišsiversime. Pagaliau pavyko pagal rekomendacijas jį rasti.
Lapkričio paskutinės dienos vakare, prieš pat prašyme nurodytą terminą, Ligoninė Astai el. paštu atsiuntė „Gimdymo istoriją“. Pamatėme, kad ji suklastota.

b) Ligoninė nepripažįsta kaltės, meluoja, kaltina pačią nukentėjusiąją ir jos sutuoktinį

Vėl išnaudojusi maksimalų terminą, paskutinę minutę Ligoninė atsiuntė atsakymą į Astos pretenziją atlyginti žalą ir imtis kitų veiksmų dėl gydytojų neetiško elgesio, pasirašytą Lino Vitkaus. 2017 m. sausio 10 d. (paskutine termino diena) datuotas Ligoninės atsakymas, kuriame neigiama bet kokia padaryta žala, iš Kauno į Vilnių atkeliavo sausio 13 d.
Jame pabrėžta, kad gyd. V. Mačiulaitienė pasižymi ilgamečiu „ekologišku“ požiūriu į nėštumą ir gimdymą, moterys apie ją esą atsiliepia gerai, o Ligoninėje apskritai nėra kada nors buvęs taikytas ir nėra praktikuojamas psichologinis spaudimas dėl to, kad moteris nenori pagimdyti „laiku“. V. M., O. Šimanskienė ir visas personalas, dedikavęs gyvenimą kitų gerovei ir sveikatai, visą laiką elgėsi itin etiškai, rūpestingai, atsargiai, sąžiningai, suprantamai, aiškiai pateikdavo informaciją bei išaiškindavo alternatyvas. Atsiprašyti joms esą nėra už ką, o drausminamos taip pat nebus. Visos invazinės procedūros ir medikamentai buvo naudojami tik tam, kad padėtų moteriai įgyvendinti „svajonę“ pagimdyti „natūraliai“!
Moteris ir jos sutuoktinis patys kalti, kad nesutiko „laiku“ – anksčiau – „priimti pagalbos“, patys kalti, kad „neatsižvelgė į gydytojų nuomonę“. Visos iki vienos procedūros atliktos su moters sutikimu, atsižvelgiant į jos valią, jai esant sąmoningos būsenos, „normaliai“ reaguojant į aplinką. Tai parodė Ligoninės sau pačiai atliktas vidinis neplaninis auditas „Dėl Astai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“.
Visa gimdymo priežiūra, anot Ligoninės, baigėsi be jokių komplikacijų, moters psichologinė būklė po operacijos buvo gera, fizinė – patenkinama, ir Pareiškėja neįrodė, kad jai padaryta kokia nors žala. Anot Ligoninės, padidėjusio kraujavimo priežasčių [nuslėptų „Gimdymo istorijoje“] aiškintis neverta, tai neva būtų netikslinga. Dar kartą nuslėpta ir paneigta, kad 13 val. Astai buvo įvestas kateteris, nuo kurio ji nuo tol nebeturėjo galimybės atsijungti.

Gydytojų civilinė atsakomybė                                             Gydytojų baudžiamoji atsakomybė