Laimos istorija

Skelbiame vieną gimdymo istoriją iš Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų, įvykusią 2015-aisiais. Papasakota pačios moters. Nukentėjusi moteris [mums vardas ir pavardė žinomi] kreipėsi tik į gimdymo namų vadovą Virgilijų Rudzinską. Į teismą nesikreipė, nes tam pritrūko pinigų, kurių daug išleido komplikacijų gydymui. Gimdymą prižiūrėjusi gyd. Rasa Jakutienė lyg niekur nieko tebedirba budinčia gydytoja tuose pačiuose gimdymo namuose.

Mano istorija tokia... Gimdymą priėmė gyd. Rasa Jakutienė. Atvykom į KKGN su tekančiais vandenim. Mus pasitiko akušerė ir sako: „Kas yra? Ai matau…“ Iškart palydėjo pas gydytoją, kad apžiūrėtų. Gydytoja buvo labai grubi, bet jai nerūpėjo, kad man skauda: „Ko čia rėki?! Man vis tiek apžiūrėt reikia”. Tik pasakė: „Šiandien tikrai negimdysi, kaklelis aklinai uždaras, o sąrėmių nėra.” Akušerė paklausė, ką jai daryt, ar „apiformint“ ar paleidžia mus namo. Gydytoja sakė užrašyt, nes vis tiek gi vandenys teka. Tuomet buvom palydėti į priešgimdyvinę palatą laukti gimdymo. Uždėjo aparačiuką matuoti leliuko širdelei, parodė kur dušas, jei kartais norėčiau kai prasidės sąrėmiai. Akušerė pasiūlė pamiegoti, nes laukti teks ilgai ir turiu būt pailsėjus ir pasiruošus gimdyt.

Sąrėmiai prasidėjo iškart akušerei išėjus… skausmingi. Bandžiau pasinaudoti visais patarimais, kuriuos gavau per pamokėles apie gimdymą. Kamuolys situaciją gelbėjo neilgai, dušas irgi negelbėjo, labiausiai padėjo masažas, jis buvo skausmingas, bet mažesnis blogis nei sąrėmiai. Vyras bijojo, nes aš sakiau daryti vis stipriau masažą, o jis sakė „jei stipriau darysiu sulaužysiu, tau stuburą.“ Akušerė greit pastebėjo, kad atsirado sąrėmiai man, ir iškart pasiūlė pasižiūrėt, kaip reikalai su kakleliu. Sąrėmiai stiprėjo, nebežinojau, kaip rasti sau vietą, norėjau nuskausminimo, prašiau. Akušerė suleido ketanovo, bet jie man nei kiek nepadėjo. Prašiau epidūro ir narkozės, kad tik kas tą skausmą nuimtų. Vėmiau iš skausmo. Akušerė pasakė, kad gydytoja turi apžiūrėt ir pasakyt, ar galima man daryt epidūrą. Paprašiau vyro, kad paskambintų gyd. Bangai ir paprašytų, kad atvažiuotų. Akušerė iškart atsisuko ir sako: “O kam čia reikia? Juk mes esam, kuo mes netinkam?”

Gydytoja, kuri mane apžiūrėjo, pasakė, kad jokių nuskausminamųjų neleis. Aš pakraupau, nes skausmas nepakeliamas buvo. Pasakė, kad turiu eit tiesiai į gimdyklą, tai buvo maždaug apie 4:00 val. Ir kaklelio atsidarymas 8 cm. (Kai atsidaro 10 cm, prasideda gimdymas). Toliau matavo leliuko tonus ir leido man vaikščiot gimdykloj, sakė – iki tol, kol užsimanysiu tuštintis. Leido ir ant kėdutės pasėdėt (supratau, kad ji gimdymui sėdint). Tada, kol dar vaikščiojau po gimdyklą ir kentėjau sąrėmius, labai prašiau leisti man gimdyti sėdint, akušerė pasakė: „Ką dar sugalvosi? Aš nepriiminėsiu gimdymo sėdint, nes man nepatogu ir nenoriu to daryt, taip kad gulėsi. Jei norėsi, galėsi antrą vaiką gimdyt sėdėdama”. Aš supratau, kad nieko nedarys taip, kaip norėčiau.

Atėjo tas svarbusis momentas, kai atėjo noras tuštintis, akušerė liepė lipt ant kėdės ir stumt. Sako: „Nu pabandysim, pasitreniruosi kaip reikia.“ (Realiai stumt, kol nėra pilno atsidarymo, negalima). Vienąkart taip padarius ji pasakė, kad dar ne laikas ir dar palaukt. Atėjo į gimdyklą ir gydytoja, visa aplinka atrodė visiškai keistai – atrodė, kad aš su vyru gimdau, o jos stovi per metrą nuo manęs ir kalbasi: „Reik eit man perstatyt mašiną“. O kita sako: „Joo gerai, aš tada eisiu užsikaist kavos, nes gimdymas vis tiek turbūt užtruks.“ Aš guliu ant stalo ir sakau: „Sąrėmis!“ O jos: „Nu tai gerai, tai tu stumk stumk.“ O pačios stovi per metrą ir toliau kalbasi.

Prasidėjo kitas etapas, pagrindinis stūmimas. Mane paguldė visiškai horizontaliai, tai buvo didžiulis diskomfortas, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, nes jom taip buvo patogiau. Aš sakau JAU! O akušerė sako: „Nu tai gerai, tu kakok kakok“. (O ji pati stovėjo su gydytoja šone, net ne priešais mane ir kalbėjosi tarpusavy, lyg joms nerūpėtų, kad aš esu). Kai vaiko galvytė pradėjo truputį matytis, gydytoja pradėjo man spausti pilvą per sąrėmius (spaudė per 2 sąrėmius), o akušerė sako „reiks kirpt“. Aš labai prašiau, kad nekirptų, nes žinojau, kad plyšę audiniai geriau gyja nei kirptas raumuo. Akušerė pradėjo juoktis ir sakė: „Gydytoja, girdit? Prašo nekirpt! Nepagimdys gi nekirpta“. (Abi žvengia) ir per sąrėmį kirpo. Tada, kai buvo paskutinis sąrėmis, mažylė labai staigiai iščiuožė visa. (Ačiū Dievui, akušerė spėjo atsisukt ir pagaut, nes mažylė būtų iškritus ant žemės). Akušerė pasakė „O žiūrėkit, ryža“, ją padėjo man ant krūtinės ir paklausė, ar vyras norės kirpt virkštelę (vyras atsisakė, nes per ašaras nieko nebematė). Toliau placentos laikas. Akušerė paklausė gydytojos: „Tai neskiesit vaistų?“. Gydytoja atsakė: „Ai tiek to“ ir suleido į veną.

Toliau akušerė klausė gydytojos: „Nu kaip? Ar jau jai stumt?“. Gydytoja tarė: „Ai ne, tegu dar paguli“. Paskui jau, kai gavau leidimą stumt ir išstūmiau placentą, akušerė pasakė: „Oho kokia didelė, ar vešitės namo?“. Mes paklausėm, kam to reikia? O ji sako: „Nu ką žinau, po obelim užkasit.“ (Tada įmetė į maišą ir išnešė). Vyras tikrai matė, kad jos net neapžiūrėjo, ar visa placenta užgimė, tiesiog įmetė į maišą. Toliau sekė siuvimas. Prašiau, kad nuskausmintų taip, kad nejausčiau, tai gydytoja pasakė „Kaip aš tau nuskausminsiu, kai taip išplyšai? Visa susiplėšei, neturiu kur durt. Dabar kentėk, kol susiūsiu.“ Ir kaskart, kai pamatydavo naują vietą, kur reik siūt, sakydavo: „Pati kalta, kad taip susiplėšei“. Galiausiai sakė „nežinau kaip čia tave siūt, reik kažkaip anatomiškai žinot ką prie ko čia“.

Mane siuvo pusantros valandos be nuskausminimo ir sunaudojo 4 dėžutes siūlų po 2 metrus. Kai baigė siūt, likau su vyru ir mažyle gimdykloj vieni, nes tuo metu kažkam buvo gimdymas. Kažkuri užsukus seselė sakė, kad skambino gyd. Banga ir sveikino su mergytės gimimu. Kai jau atėjo mūsų perkelt į palatą, vyras paprašė, kad kas nors ištrauktų užsilenkusį į kitą pusę kateterį. Tuomet buvom iškelti į šeimos palatą. Šeimos palatoj keliskart buvo atėjusios akušerės apžiūrėt, buvo įtarimas, kad blogai susiuvo ir reiks persiūt, bet galiausiai nusprendė, kad gal nieko tokio. Sakiau, kad kraujavimas didelis (bet nežinojau, koks jis turi būt po gimdymo, nes pirmas kartas). Niekas nekreipė dėmesio, mus išrašė namo. Praėjo pora dienų ir teko skambint mano gydytojai, nes pradėjo krist krešuliai. Gydytoja sako: „Jei kartosis, tai atvažiuokit apžiūrai“. Važiavom.

Gydytoja apžiūrėjo ir pasakė: „Siaubas... Pilna gimda krešulių... Reiks daryt abraziją [gimdos grandymas, valymas]“. Apsiverkiau ir aš, ir mano mama, ir vyro mama... Buvo pasiūlymas išvalyt be narkozės per kateterį, bet būtų tikimybė, kad vis tiek viskas neišsivalytų. Pabandėm – nežmoniškai skausminga. Neištvėriau. Prasidėjo nerviški traukuliai. Nusprendėm, kad teks operuot su pilna narkoze. Gydytoja pamačius, kad man šokas, pradėjo aiškint apie procedūrą, kaip ką kokio storio kiš, kaip trauks ir t.t.... Tada prieš operaciją leido vaiką pamaitint ir atėjus anesteziologė dar mane aprėkė, kad gėriau vandens: „Tau čia jokia narkozė neveiks, su tiek išgerto vandens, o jei dar isterikuosi, išvis migdyt negalėsiu.“ (Paskui sužinojau, kad tą dieną jos gimtadienis ir aš buvau netikėtas atvejis – jos turėjo švęst...). Operacinėj buvo baisu, ta kėdė milžiniška, užmovė kepurę ant galvos, liepė nusirengt ir eit ant kėdės. Panikavau, nes nemačiau tos gydytojos, kuri man viską aiškino, kaip vyks operacija. Galiausiai atėjo, tada uždėjo kaukę su deguonim ir pajaučiau kaip merkias akys. Pabudau pooperacinėj palatoj... su prijungtu deguonim. Paklausė kaip jaučiuos, liepė dar pailsėt. Atėjo mane operavusi gydytoja ir pasakė „Laima [vardas pakeistas], žinai, labai gerai, kad operavom, gimdoj buvo ne tik krešuliai, bet ir palikta placenta, jos per jokį kateterį niekas nebūtų ištraukę.“ Kai jau prasibudinau, viena iš seselių pakėlė mane ir sako „Eisim dabar į palatą“, tai iš antro aukšto reikėjo nulipt į pirmą ir pereit ilgu koridorium – buvo sunku, sukosi galva, vos galėjau pajudėt, nes per gimdymą ir per valymą netekau labai daug kraujo.

Gulėjau palatoj, išsiprašiau, kad leistų likti ir vyrui. Buvo žiauriai negera, o visi man atėję kartojo, kad turiu gerti daug vandens ir daaaaug vaikščiot. Po operacijos buvo paskirti penkių skirtingų rūšių antibiotikai, tai ne visada galėjau mažylę maitint – teko vyrui kartais ir mišinukų duot... Žodžiu, po dviejų dienų atėjo ta gydytoja, kur operavo ir nusivedė apžiūrai... Žiūrėjo ultragarsu ir išsigando „Dieve mano, kodėėėėl??? Iš kuuuurrr???? Pas tave vėl čia krešulių pilna!!! Tai ką, vėl operuot? Nee, išsikviesiu skyriaus vedėją, tokio atvejo dar niekad nebuvo.“ Žooodžiu, atėjo vedėja, paskyrė vaistų, jie nieko nepadėjo... buvo dar durnų seselių, kurios žadino mane ir sakė „Pasiimk butelį, gerk vandenį ir vaikščiok, tau reikia daug vaikščiot.“ Ir jom dzin, kad aš pavargus ir noriu miegot. Darėsi vis blogiau, tik niekas mums nieko nesakė. Pradėjo krist krešuliai, pradėjo streikuot inkstai ir kepenys, kraujo tyrimai vis blogėjo. Atėjus dirbt gydytoja, kuri prižiūrėjo mane, kai su gresiančiu persileidimu buvau, pamatė tyrimų rezultatus ir mane, kaip atrodau, ir sako: „Nu žinokit aš taip negaliu, ji numirs. Aš prie to neprisidėsiu, kviečiu greitąją ir susitarsiu dėl pervežimo pas gerą specialistę.“ Su greitąja buvau pervežta į klinikas. Ten mane apžiūrėjo ir ant kėdės, ir su ultragarsu per vidų, nufotkino tuos visus krešulius ir pasakė, kad gydymas bus antibiotikais, kaip ir buvo, ir dar paskirs kraują skystinančius, kad gimda valytųsi. Kai atėjo mano palatos gydytoja (ta specialistė), pasakė kad man įtariamas sepsis, bet gal dar viskas bus gerai.

Tada pasakė, kad reiktų man daryt kraujo perpylimą, nes hemoglobinas 50, o minimalus leistinas yra 120. Akys pajuodusios baisiausiai, rankos mėlynos, žodžiu, atrodžiau ne kaip panelė nuo viršelio... Paskirti kraują skystinantys padarė savo. Vieną rytą pasijaučiau keistai, paprašiau, kad mama su mažiuke pabūtų, o aš nuėjau į wc... ten žiauriai išsigandau, nes į wc iškrito didžiulis krešulys – didumo kaip vaiko galva. Šlykštus jausmas, ir didelė baimė, nors žinojau, kad gimda turi valytis. Iškart po šito įvykio mane su ratukais išvežė apžiūrai ir gydytoja išsižiojo: „Eina sau! Visa gimda išsivalė! Liko tik kraują ir uždegimą sutvarkyt“. Dar paklausė, pas ką gimdžiau, pasakiau, pas ką turėjau gimdyt ir pas ką gimdžiau, tai sako: „Jo, gydytoja Banga labai serga... o nuo tos gydytojos, pas kurią gimdei, ne viena pas mus atsiduria...“ Lašino dideliais kiekiais geležį man. Galiausiai pasiprašiau namo, pasirašiau popierius ir išvažiavau namo. Po savaitės važiavau vėl pas savo gydytoją, ji pažiūrėjo, pasakė, kad džiaugias, kad gimda išsivalė, sako – „Einam dar ant kėdės pažiūrėsiu“, pažiūrėjo, sako – „Nu jooo... Nepatinka man, kaip čia susiūta, bet dabar nekankinsiu, atvažiuokit penktadienį, reik ištraukt siūlus, nes čia taip susiuvo, kad gali uždegimas ir užkrėtimas pasidaryt.“